Vitalijus Michalkovas: kelionė į Indiją ir dvi jos medalio pusės

Nedėstysiu kokia nuostabi, nenusakoma yra Indija. To žodžiais neperteiksiu, o gal net blogiau – galiu sugadinti kitų susidarytą įvaizdį. Taip pat detaliai nepasakosiu visų kelionės žingsnelių – nenoriu kitiems sugadinti kelionės, o smulkios detalės tegu lieka paslaptyje, taip bus tik įdomiau. Yra keli dalykai, į kuriuos noriu atkreipti dėmesį ir pasidalinti savo mintimis… Tik prašau nepriimkite visko už gryną pinigą – kiekvienas pasaulį matome savo akimis, o stereotipus būtina laužyti:)

Stiprus noras nuvykti į Indiją kirbėjo jau senai. Mane nuolatos traukia Azijos pusėn. Kelios minutės paieškų internete ir sprendimas priimtas – Voyage-Voyage bus tie, kuriems patikėsiu savo sveikatą ir gyvybę:) Kodėl jie? Paprasti, nuoširdūs, kupini patirties ir informacijos, lankstūs, paslaugūs, draugiški!

Pirmiausia ką pagalvojau, o kiek vėliau kelionės metu įsisitikinau – Voyage-Voyage kolektyvas turėtų būti gan geri psichologai. Nežinau kokiais principais remiantis buvo sudaroma mūsų 6 asmenų grupė, bet belieka tik pasidžiaugti – kolektyvas buvo nerealus, atmosfera puiki. Su kompanjonais susitikome prieš pat skrydį – beveik kaip indiškose tėvų suorganizuotose vestuvėse, kur jaunikis ir nuotaka pasimato prieš pat ceremoniją! Sutikit, žmonės, su kuriais keliauji ir kartu praleidi 2 savaites, patampa tavo laikina „šeima“, na bent jau „sugyventiniais“ tai tikrai:) O tai įtakoja didelę dalį kelionės komforto. Kaip bebūtų, Darius tikino mane, kad jokie grupavimo principai negalioja – visi mielai laukiami.

Indija, Indija… Kaip kad yra sakiusi viena gera pažįstama – ji yra „…gorgeous, amazing, wonderful, incredible, unbelievable, stupendous, great, lovely, marvelous, magnificent and etc…”. Visiškai sutinku. Tiesa yra dvi medalio pusės:

-         Jei jums patinka spalvų gausybė, nenusakomi kvapai, pasakų sultonai ir maharadžos, rūmai, šypsenos, skanus maistas, arbatos, prieskoniai, naiviai mieli ir nuoširdūs žmonės, indiška muzika ir šokiai, sariai ar kiti nacionaliniai drabužiai, bolivudiniai filmai, smilkalai, papuošalai, gamta, kainos „pigiau grybo“, indų istorija ir kultūra, šventyklos, hindi filosofija ar induizmo religija ir t.t. – būtinai ten važiuokite!

-         Jei jūsų netrikdo didelis skurdas, kastų nelygybė, triukšmas, nešvara, ant žemės gaminamas maistas, įkyrūs prekeiviai, galimos ligos, palaidi valkataujantys blusuoti šunys, į skvernus įsikibę kaip velniai murzini ir alkani vaikai ar kūdikius maitinačios motinos, lušnynai, nuolatiniai prisilietimai, persekiojimas, šlapinimasis gatvėje, veriantys žvilgsniai, žiurkės, tarakonai, slampinėjančios karvės ir jų „šventas“ žarnyno turinys ant jūsų batų, tyčia ar netyčia suluošinti beformiai, pūslėti ar be galūnių žmonių kūnai, šliaužiantys paskui jus su indu pinigams ir t.t. – taip pat būtinai ten važiuokite!

Indiją pamatyti tiesiog būtina! Verta paskubėti – ji gan greitai keičiasi, nesu tikras ar į gerą, bet keičiasi. Po Indijos kuri nors kita Azijos šalis vargu ar benustebins… Jei nebuvote Indijoje, negalite sakyti, kad kažką panašaus esate matę.

Tik tik atvykus ir su kuprinėmis at pečių slenkant per naktinį, bet vistiek nemiegantį Delio oro uostą link transporto aikštelės, sukosi mintis – na va, pirmosios minutės Indijoje, o tradicinių gėlių girliandų pasitinkant mums niekas neužkabino… Aišku buvome maloniai nustebinti:) Prieš įlipant į autobusiuką vietinių vairuotojų ir palydovų buvome šiltai pasveikinti indiškuoju „namaste“ bei gavome po išsvajotąją girliandą. Tiesa, tradiciškai jos gaminamos iš gvazdikėlių žiedų, o tai nėra mano mėgstamiausias kvapas – teko susitaikyti:) Beje, šis kvapas neblogai baido moskitus, todėl gėles visada pakabindavau šalia savo lovos.

Toliau buvo vis įdomiau ir įdomiau… Bet čia, kaip ir žadėjau, nutrauksiu savo pasakojimą, nesigilindamas į detales. Pasiūlysiu pasitelkti savo fantaziją, svajoti, planuoti ir pasiektį numatytąjį tikslą.

Tiesa, paminėsiu savo mylimiausius miestus ir miestelius. Taigi mano Top 3 (seka nesvarbi, jie nepalyginami):

Puškaras – dvasingasis piligrimų miestas, spalvų gausybė, lėtas ritmas, dykumos su vietinių dainomis ir šokiais…

Orcha – ramybės oazė poilsiui, šventyklų kompleksai, šilti žmonės, jaukūs spalvoti kiemeliai, smalsūs ir draugiški vaikai…

Varanasis – seniausias pasaulio miestas, siauros senamiesčio gatvelės, Ganga, saulėtekiai, jaukios kavinukės, emocinis efektas…

Manau į Indiją aš būtinai dar sugrįšiu (ne visoms aplankytoms šalims tai pažadu). Be abejonės už šį subrendusį jausmą didelis dėkui Ingridai – už rūpestį, šilumą, arbatą, ir Dariui – už gerą kompaniją, puikią nuotaiką ir patarimus:)

Vienas žymus mąstytojas yra pasakęs: „Gyvenimas – tai knyga, kas nekeliauja, tas teperskaito vos vieną jos puslapį“ ar pan. :)

Ačiū!