Vaida Palubinskaitė: pirmoji kelionė į Aziją – pirmoji kelionė į Indiją

„Viena Indijoje ir tuo labai patenkinta“ taip galėčiau apibūdinti dviejų savaičių kelionę po Indiją. Visos mano kelionės įvyksta ekspromtu, be didelio planavimo ir pasiruošimo, tiesiog laimingo atsitiktinumo dėka.

Nepasakosiu smulkiai apie lankytinas vietas, jos paliko neišdildomą įspūdį ir yra įamžintos nuotraukose, noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir patirtimi, taip pat noriu palikti ir nedidelį paslapties šydą, kad kiekvienas keliautojas, nusprendęs aplankyti Indiją, atrastų kažką naujo, ko nėra skaitęs komentaruose, ir patirtų atradimo džiaugsmą.

Jau gerą pusmetį skaitinėjau voyage-voyage internetį puslapį, žavėjausi spalvingomis nuotraukomis ir su didžiausiu malonumu skaitydavau keliautojų atsiliepimus. Širdyje tikėjau, kad vieną dieną ir aš pamatysiu šią kontrastingą šalį, tik nemaniau, kad viskas įvyks taip greitai. Likus vos mėnesiui iki numatytos kelionės datos, paskambinau pasiteirauti apie kelionę ir nusprendžiau prisijungti prie grupelės žmonių. Nedidelė grupė žmonių, kelionės vadovas iš Lietuvos – ko daugiau reikia, viskas atrodė taip paprastai ir nuostabiai. Euforija truko neilgai, kol sužinojau, kad kelionės grupė iširo (tiksliau nusprendė keliauti į pietinę Indija). Na nieko tokio pamaniau, vis tiek anksčiau ar vėliau nukeliausi į Indiją, galbūt rudenį, galbūt kitą pavasarį. Kai aš atidėjau kelionę kitam kartui, Ingrida iš voyage-voyage nepasidavė. Noras keliauti niekur nebuvo dingęs, tik trūko drąsos keliauti vienai. DIDELIS AČIŪ Ingridai, tik tavo dėka ryžausi keliauti į Indiją viena. Nors keliavau viena, niekada nebuvau viena ir tikrai nesijaučiau vieniša. Su manimi visada būdavo vairuotojas arba gidas, arba vietiniai gyventojai, sutikti parduotuvėlėje, turguje ar kino teatre. Labiausiai nustebino ir sužavėjo indų draugiškumas, paslaugumas, svetingumas ir niekad nuo veido nedingstanti šypsena. Indai nuolat mane kalbindavo gatvėje, turguje, lankytinose vietose, dažnai prašydavo nusifotografuoti su jais ir visi kaip susitarę kartodavo, kad esu labai panaši į Indijos aktorę Katrina. Iš pradžių tai kėlė šypseną, vėliau pradėjo šiek tiek erzinti, galiausiai gavau dovanų laikraštį su aktorės nuotrauka. Gerai, kad autografų niekas neprašė:)

Pokalbiai prie puodelio chai arbatos – tiesiog neatsiejama nuo Indijos. Ne vieną valandą praleisdavau juvelyrinių dirbinių ir prieskonių parduotuvėlėse prie puodelio arbatos maloniai šnekučiuodamasi su vietiniais gyventojais. Tiesa, pirmomis dienomis tokių kvietimų atsisakydavau, nedrąsu būdavo, bet kai įsidrąsinau – nebegalėjau sustoti. Nepraeidavau pro parduotuvėlę neišgėrusi arbatos. Pokalbiai su vietiniais gyventojais gerokai sutrumpindavo ilgas kelionės valandas traukiniu. Atmintyje ilgam įstrigo spindinčios vaikų akys ir plačios šypsenos, pavaišinus juos saldainiais. Nors man jų šypsena – didžiausia padėka, tačiau vaikai irgi neliko skolingi, padovanojo savo pačių padarytas apyrankes iš siūlų. Tokių dalykų nesuplanuosi ir žodžiais nenupasakosi, tai maži perliukai saugomi širdies kertelėje.

Nors Indijos gyventojai draugiški ir nuoširdūs, Indijos moterys tiesiog mirga nuo ryškiaspalvių sarių, įvairūs prieskonių kvapai maloniai kutena nosį, tačiau nuo Indijos neatsiejamas skurdas, triukšmas, dideli transporto kamščiai, vairavimas be taisyklių, gatvėmis vaikštančios karvės, benamiai šunys, prašančios išmaldos elgetos, po medžiu ar traukinių stotyje gyvenantys žmonės. Kultūrinio šoko nepatyriau, tačiau socialinių problemų Indijoje apstu.

Kiekvienas keliautojas, nusprendęs aplankyti Indiją kelia skirtingus tikslus. Aš troškau ne tik pamatyti lankytinas vietas, bet ir šiek tiek prisiliesti prie indiško gyvenimo ir Indijos kultūros. Šis tikslas buvo įgyvendintas su kaupu. Už šią neįkainojamą patirtį esu be galo dėkinga Ingridai, globojusiai mane iš Lietuvos visos kelionės metus, Indijos komandai, gidams ir vairuotojams, kurie nuolat rūpinosi manimi ir mano saugumu, ir vietiniams gyventojams, kurių nuoširdumas ir šiltas bendravimas tiesiog užbūrė.