Rezultatai

Ilgas valandas keliaujant indiškais traukiniais ar autobusais, laiką dažniausiai trumpiname skaitydami indišką spaudą („The Times of India”) kuri yra gan informatyvi, profesionali ir analitinė („Hindustantimes”). Viena iš įdomiausių laikraščių dalių, kuri beveik visada sulaukia mūsų, keliautojų dėmesio ir iššaukia nemažą diskusiją bei tuo pačiu sukelia šypseną - pažinčių skelbimai spaudoje. Ok, skaitom visi:
„If your son is handsome, tall, highly educated having at least one Degree from IVY League or other TOP University and is from a respected, educated family setled in India, then our daughter, 27, very beautiful, holding degree from Wharton School of Business, with values and sanskars, from a respected, educated, industrialist family from south Delhi could be the ideal match for your worthy son”.
arba:
„High status Punjabi Family settled in Delhi seeks a boy for their daughter born on May’82 from Premier Institute, with the annual income of 6 figures (va čia tai bent pastebėjimas:))). Girl is smart, slim, fair, cultured and imbibes family values“.

Šių skelbimų spaudoje – begalės ir jie visi klasifikuoti pagal daugybę kategorijų. Visų pirma, tai religinės kategorijos. Musulmonų religijos jaunikio tėvai (TAIP, dažniausiai tėvai renka antrąją pusę) visada ieškos musulmonės merginos. Hindų religijos žmonės ves, ištekės, susipažins tik su išpažįstančiais hindų religiją. Dar viena šių skelbimų klasifikavimo kategorija – klasifikavimas pagal kastą. Tarkime, Brahmano kastos (pati aukščiausia kasta Indijoje) atsovai ieško antrosios pusės būtent iš šios kastos atstovų, tačiau jau daug kur galima pastebėti ir prierašus : „Caste no bar“, t.y. kasta - ne kliūtis. Atskirai klasifikuojami ir „Second Marriage“ skelbimai:)
Ypač daugelyje skelbimų yra pabrėžiamas išsilavinimas, užimamos pareigos, netgi atlyginimas ir santaupos, kai kur pabrėžiama, kad jis/ji būtinai turi būti vegetaras.
O dėl ko visas tas atvirumas, įvairūs kriterijai? Ogi dėl Happy End’ingo, - vestuvių kuriuose dalyvauja šimtai, kartais net ir tūkstančiai žmonių. Dalyvavome, papasakosime ir apie jas.

Keliaujant po Indijos miestus, miestelius ir kaimus negalime Jums neatsiųsti foto pavyzdžių ir neparašyti post’o apie tai, kas mus ypač džiugina kelionės metu - tai žalioji, eko Indija, kovojanti su tokiais dalykais kaip plastikiniai maišeliai, galingos elektros lemputės, švinu perpildytas benzinas ir kitoks šlamštas.

Kadangi patys visada stengiamės keliauti „žaliai“ t.y. be plastikinių maišelių, purškiamų dezodorantų, tai visų pirma didžiausius sveikinimus norėtumėme perduoti Delio miesto valdžiai, kuri pirmoji Indijoje uždraudė plastikinius maišelius.

Tai aišku nereiškia, kad Indijos sostinėje nepamatysi žmonių, vaikštančių su plastikiniais maišeliais, bet bent jau prekybininkams yra uždrausta juos pardavinėti. Jau kažkada Jums minėjome, kad mums įstrigo užrašas - „Plastic ir drastic“. „Plastic bags are killing our cows. Avoid it“. Šį kartą viename Indijos kaimelyje suradome Jums „donation box’ą“ su taip pat labai mielu pavadinimu.

Puikiai žinome, kad indai labai mėgsta „piknikus“, kartais tiesiog gatvėje. Ne paslaptis, kad šiukšlės ne visada keliauja į šiukšlių dėžę. Todėl prie kai kurių lankomų objektų, Indijos valdžia sako „NE“ piknikams:)

Na ir pabaigai, vienas linksmesnių, šypseną sukeliantis „eco-friendly“ užrašas, kurį nufotografavome Delio miesto metro:
No spitting - „Nesispjaudyti“. Bauda – 200 rupijų, t.y apie 10 litų:)

Turite įdomių eko skelbimų iš Azijos? Mes norėtume juos pamatyti: labas@voyage-voyage.lt .

Prieš kelias dienas kartu su maža grupele voyage-voyage keliautojų grįžome iš 2 savaičių kelionės po Indiją. Už kelių dienų į kelionę po Indiją vežame dar vieną keliautojų grupę – taigi, įspūdžių, kaip visada, turime labai daug, o labiausiai įstrigusius pažadame suguldyti čia, mūsų blog’e.

Blog’e su Jumis mažai diskutavome gyvūnų išnaudojimo tema, ir kaip matome iš antraščių spaudoje, ši tema pastarosiomis dienomis labai aktuali ir Lietuvoje. Ši tema mums praeitą savaitę pasirodė aktuali ir Indijoje.

Keliaujant po Indiją, viena iš mūsų stotelių dienai ar dviems būna Jaipur miestas, dar kitaip vadinamas Pink City, kuris dar britų imperijos laikais buvo nudažytas rožine spalva. Taip, fantastinis grožis.

Vienas iš lankomiausių objektų šio miesto apylinkėse yra Amber Fort’as, į kurį visiems atvykusiems į gan statų 2 km kalną yra siūloma įkopti drambliais. Dramblių šiam atvykėlių „džiaugsmui“ yra apie 100, kiekvienas dramblys gali į Amber Fort’o kalną įkopti ne daugiau kaip 4 kartų per dieną nešdamas po 2 žmones (taip Jaipur miesto valdžia kovoja su šių gyvūnų išnaudojimu. Teko būti šiame mieste pernai, užpernai – gyvūnai dirbdavo „non-stop“).

Vieno iš gidų paprašėme papasakoti apie čia dirbančio gyvūno dienos rutiną: dramblys į savo „darbo vietą“ kiekvieną ankstų rytą atkeliauja apie 10-15 km atstumą. Tada per gerą pusdienį įkopia keturis kartus pirmyn-atgal į Amber Forto kalną nešdamas po 2 žmones ir savo šeimininką, kuris smailia aštria lazda baksnoja jam į galvą vietomis paspartindamas, vietomis sulėtindamas gyvūno žingsnį. Pasibaigus darbo dienai, gyvūnas grįžta tuos pačius 10-15 km namo, yra pamaitinamas ir didelė tikimybė – išnuomojamas „vakarinei programai“ - vestuvėms, ar privačiam pajodinėjimui. Po tokio darbo drambliai į „pensiją“ nurašomi gan greitai – padidėjęs šių gyvūnų jautrumas ir agresyvumas yra pagrindinės priežastys nebeleidžiančios dirbti šio darbo.

Amber Fort'o kalnas, į kurį kopia drambliai

Mes, voyage-voyage, su mumis keliaujantiems šį pajodinėjimą drambliais visada įskaičiuodavome į kelionės kainą. Bet kiekvieną kartą vėl ir vėl išgirdus, pamačius, pajautus tą atmosferą prie Amber Fort’o – suvirpa širdis ir susimąstome dar kartą – nors šis pasijodinėjimas drambliais kelioniniuose giduose yra minimas kaip „must-see“ ar „must-do“ pramoga, mes nuo šiol visada Jūsų, keliaujančių su mumis paklausime prieš kelionę – ar TIKRAI norite kopti drambliais, ar šį atstumą įveiksime džipais ar pėsčiomis?

Nes mums atrodo, kad suglamžytas doleris, ar turisto saldainis, įkištas gyvūnui į straublį po kelionės gali būti dar didesnis skatinimas gyvūno išnaudojimui. O kaip atrodo Jums?

Rytuose, ypač Indijoje, kopijuojamas vakariečių aprangos kodas. Dažniausiai kopijuoja tie, kurie dirba turizmo sferoje ir dažniau susidūria su atvykėliais: „My friend, I promise to wear skinny jeans like you do.“ Pasikartosim, indai yra naivūs. Kartais netgi duoda palaikyti savo kūdikius, nufotografuoja ir savo giminei rodydami giriasi: „Čia draugai iš Europos su mūsų sūneliu.“

Norint būti „šiek tiek europietiškesniu“, indas, kuriam religija draudžia valgyti mėsą, kartais, pasislėpęs nuo tėvų, arba būdamas užsieniečių kompanijoje, būtinai jos paragaus. Tas pats galioja cigaretėms ar alkoholiui. O vaikai iš Delio lūšnynų tavęs paprašys nupirkti ne vandens, o „Coca-Colos“, duoti ne rupiją, o dolerį.

Pozityvus Vakarų copy paste. Daug kur Azijoje dideliuose prekybos centruose neberasi plastikinių maišelių, už juos reikės mokėti arba bus pasiteirauta, ar tau tikrai jų reikia.

Gyvas copy-paste. Indijoje pirkome „senoviškas, anglų imperijos monetas, ištrauktas iš Gango upės“. Parsivežę jas į Europą, norėdami įsitikinti jų tikrumu, nunešėme į Londono Portobello turgų, pas britų antikvarininkus. Atsakymas: „fake“.

Vakarai nuo Rytų. Tačiau europiečiai ne ką išmoningesni, kopijuoja indišką aprangą, gyvenimo būdą ir muziką. Užtektų pasižiūrėti į vaikius su dredais ir ultraspalvota išore „Baltuose drambliuose“. Kopijuojam jogos centrus, rytietiškų masažų salonus, restoranus, namų dekoravimus Budomis, „nušvitimus“ ir t.t. Taip pat akivaizdus pjovimasis lyginant „Starbucks“ ir „Cafe Coffee Day“, „American Idol“ ir „Indian Idol“, ir taip be galo.

Žodžiai: voyage-voyage ir pravda

Intro. Keliaujant į Indiją, Delis vienaip ar kitaip yra neišvengiamas kelionės startas. Taip pat, grubiai tariant, Delyje gali rasti visa tai, kas yra blogiausia Indijoje. Tačiau paieškojęs giliau, gali užkliūti už kai ko geresnio.

Visų pirma, Delis yra milžiniškas scam – išdūrinėjimo – miestas. Kvailina visi: taksi ir rikšų vairuotojai, vietiniai gidai, viešbučių personalas (gal išskyrus top-end vieteles). Pirmą kartą atvažiavus į Delį gali susidaryti įspūdis, kad visi scam’eriai – viena didelė ir galinga struktūra, nusiteikusi prieš tave ir tavo vakarietišką ego.

Pirmas kontaktas su Indija – Delio oro uostas. Tik atskridus nereiktų išsigąsti, jei kyla staigus noras sėsti į artimiausią lėktuvą, kuris skrenda į, pavyzdžiui, gardaus maisto Kretos salą ar net tingiąją Turkiją. Pirmąsias valandas keiki visus – ypač tuos, kurie įkalbėjo/rekomendavo čia atvažiuoti, šlykštiesi viskuo – pradedant Delio slums’ais (lūšnynais), primenančius Glastonbury festivalį po lietaus, baigiant perdėtu indų paslaugumu. Tačiau bėgant valandoms, vėliau dienoms, tau tai pradeda patikti. Tai ir yra Delio magija.

Ne paslaptis, kad dirbk-pirk-mirk robotukų armijai tapo įprasta kalbėti, kaip madinga važiuoti į rytus, į Indiją, į Delį. Pagaliau vis daugiau žmonių pradeda atsibosti all-included viešbučių apyrankės, gidai su į viršų iškeltais skėčiais, barselonos, milanai, turkijos ir nardymai. Vis daugiau vakariečių meta sau iššūkius ir kraunasi kuprines kelionei į Rytus. Pamatyti save iš šono, vieniems tai patinka, kitiems – visai ne.

Karvės. Kaip ir visur Indijoje, jos yra eismo dalyvės. Ką bedarytų, joms privaloma suteikti pirmenybę, ir čia negalioja jokia dešinės rankos taisyklė. Sukelti eismo įvykį su karve – tragedija. Tai – absoliučiai bloga karma. Netgi matėme „žalią“ šūkį: „Plastic is drastic. Plastic is killing our cows. Avoid it.“

Kinas. Nepakartojamas patyrimas – išbandyti ir vėliau palyginti patį prasčiausią Delio kino teatrą, į kurį įėjimas kainuoja 20 rupijų, ir brangiausią – 250 rupijų. Užteks tam skirti pusdienį. Viename nieko tokio, jei kas nors nusičiurškia kino salės kampe, kitame kreivai žiūrima, jei ateini su flipflopais.

Transportas. Dviračiai-rikšos (trumpa kelionė kainuos apie 10-20 rupijų), auto-rikšos, autobusai, metro, privatūs taksi… Metro ypatingai švarūs. Tik nenustebk pamatęs įspėjamąjį užrašą: „nevažinėti ant stogų, bauda“. Taip nutinka, kai metro perpildytas. Tuomet labai skubantys nesididžiuoja ir rizikuoja, bet pavažiuoja ant stogo.

Pavojai. Paradoksalu, bet pavojingiausia ir kartu saugiausia (daug backpacker’ių) vieta Delyje – rajonas Main Bazaar. Jame pilna apsvaigusiųjų nuo hašišo ir heroino, smulkių vagysčių autobusuose. Keliaujant traukiniu bagažą patartina prirakinti geležinėmis grandinėmis. Tačiau apskritai Delyje, kaip ir visoje Indijoje, gali jaustis saugiai: indai naivūs žmonės, labai daug ir nuoširdžiai šypsosi, galbūt bandys išvilioti pinigų, bet tau pačiam nieko blogo nepadarys.

Žodžiai ir ištraukos: voyage-voyage ir pravda.