Rezultatai

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…

Įpusėjus antrajai kelionės po Indiją savaitei, vis dar negaliu atsistebėti indų svetingumu. Jie kažkaip kitaip suvokia pasaulį: paklausus, kaip sekasi, visuomet šypsodamiesi atsako, jog puikiai ir priduria, kad kiekviena diena yra dovana, nes gyvename taip trumpai, jog nėra vietos liūdesiui…
Šypsosi visi - ir vargšai, ir turtingi.
Teko svečiuotis pas daugiavaikę neturtingą indų šeimą. Neturtingų indų namai anaiptol nepanašūs i mūsiškius. Vieno arba dviejų aukštų pastate yra plyšių, kurie primena duris. Viduje patiesti kilimai, ant kurių dirbama, valgoma ir miegama. Taigi, jau įžengiant pro kiemo vartus, reikia nusiauti batus, taip išreiškiama pagarba namams, i kuriuos atėjai. Mažame pastate gyvena daug žmonių. Žemesnių kastų indams yra įprasta turėti 5- 8 vaikus. Tokia gausi šeima turi tik vieną kambarį, kuriame išsitenka. Name dažniausiai gyvena 3- 4 šeimos. Ne visi kalba angliškai, dažnai tenka kalbėtis gestais, ženklais. Šeimoje, kurioje svečiavausi, keli šeimos nariai puikiai kalbėjo angliškai, jie papasakojo apie šeimos tradicijas bei padėjo bendrauti su kitais šeimos nariais.

Indų šeimoje dominuoja vyras, jo žodis lemiamas, taip pat jis privalo išlaikyti visą šeimą. Moteris šeimoje atlieka du pagrindinius vaidmenis - augina vaikus ir tvarko namus. Visas maisto ruošimas vyksta ne itin švarioje aplinkoje: basi indai sėdi ant žemes, sudėję malkas, užsidega ugnį ir ruošia maistą. Įdomu ir neįprasta stebėti tokį valgio gaminimą, bet paragavęs suprantu, kad maistas paruoštas nepakartojamai.
Sužavėjo neįprastos indų vestuvių tradicijos. Čia taip pat svarbiausia yra tėvo nuomonė, jis randa dukrai arba sūnui antrąją pusę. Jaunieji vienas kitą dažniausiai pamato tik vestuvių dieną, kartais tėvai organizuoja kelis trumpus susitikimus prieš vestuves. Tačiau būsimieji jaunavedžiai iki vestuvių gali bendrauti telefonu. Vidutinėse indiškose vestuvėse dalyvauja 2 000 žmoniu, šventė trunka net iki 10-ies dienų. Didelės vestuvės yra įprasta šiuose kraštuose, jose dalyvauja ne tik jaunavedžių šeimos draugai, bet ir draugų draugai, bet kartais net ir visas kaimas. Jaunieji negali prieštarauti tėvo parinktai antrajai pusei. Nesusilaikiau ir uždaviau klausima, ar leistų tėvas savo dukrai tekėti už užsieniečio, kurį mylėtų. Pasirodo, toks žingsnis būtų nesuprastas kaimo, tuomet būtų pasmerkta ne tik dukra, bet ir jos šeima: niekas nebekalbėtų ir net nebevalgytų prie to paties stalo. Bet situacija iškart keičiasi, jei sūnus norėtų vesti užsienietę. Tuomet tokia santuoka yra galima, nors ir neįprasta. Tai dar karta parodo išskirtines vyro pozicijas indų šeimoje.
Indai tvirtai tiki, kad mylėti galima vieną kartą gyvenime ir meilė yra amžina. Šeima yra svarbiausia, ką jie turi, todėl indai labai brangina vienas kitą.
Pasisvečiavęs indų šeimoje, supratau, kad mačiau didelį skurdą, atviras širdis ir plačias šypsenas.

Kodėl būtent Indija? Ji turi viską, ko mums reikia šioje dviejų mėnesių kelionėje - kalnus ir dykumas, paplūdimius ir džiungles, šventyklas ir ilgaamžę istoriją, egzotišką maistą ir įdomius žmones. Prieš skrydį emocijos gerokai svyravo. Dieną prieš skrydi i Indiją sėdėjau ir mąsčiau, ar galima sau leisti viską palikti ir leistis i kelionę dviems mėnesiams, bet oro uoste įsėdus į lėktuvą aplankė laisvės ir nepriklausomybės pojūtis.

Lėktuvui nusileidus Džaipure (miestas Indijoje, Radžastano regione) pasitiko begalė veriančių žvilgsnių, nes atrodėm ne taip kaip vietiniai gyventojai. Pulkas žmonių pribėgę pradėjo įkyriai siūlyti pirkti iš jų maistą bei įvairius daiktus. Tai anaiptol nepanašu i mūsų prekeivius. Kiekvienas vakarietis indo akyse - turtuolis. Indai nesupranta, kad ir turistų biudžetai yra riboti, dėl šios priežasties jie nenori prarasti ne vieno pirkėjo: laiko už rankos, neleidžia praeiti, negirdi žodžio “ne”. Žmonių minia seka paskui. Patys drąsiausi - vaikai, jie stveria už rankos ir nuolat kartoja “rupees” (Indijos piniginis vienetas).

Galbūt tai skamba keistai, bet šie žmonės visada šypsosi, visada, net kai neduodi jiems prašomų pinigų. Indijoje prarandamas laiko pojūtis. Vos kelios dienos kaip keliauju Radžastano regione, bet atrodo, jog praėję keli mėnesiai.

Čia visas gyvenimas vyksta gatvėje - miestai niekada nemiega, nes šurmulys amžinas ir nemažėjantis. Tūkstantinės minios juda gatvėmis be šaligatvių. Jose visi randa sau vietą - rikšos (triratės transporto priemonės, primenančios karietą, kurias traukia žmogus), vežimai su arkliais, pakinkyti kupranugariai, benamiai šunys ir senos mašinos. Žemiausios kastos indai gyvena šalikelės grioviuose pasistatę būstą iš kartotinių dėžių. Aplink vaikšto karvės. Jos - šventas gyvūnas Indijoje, lygiateisės gatvės gyventojos kaip ir žmonės.

Didelis šurmulys ir judėjimas įtraukia į Indijos gyvenimo ritmą. Kiekviename žingsnyje esi kalbinamas. Indai labai smalsūs žmonės, jie nori pasisveikinti, paklausti, iš kur atkeliavai, nusifotografuoti, bendrauti, jiems viskas įdomu. Prie Indijos reikia priprasti, nes aplinkinių rodomas dėmesys turistui - milžiniškas.