Rezultatai

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…

Taip, taip, savo facebook‘o puslapio Azijos fotokolekcijoje turėjome vieną gudrybę – paslėpėme joje vieną nuotrauką, darytą ne Azijoje ir išbandėme jūsų kelionines žinias, prašydami atspėti, kuri gi nuotrauka ne „azijietiška”. Trumpas valio - sveikiname Praną Japertą, Kasparą Stundžių, Aistę Padlipskaitę ir Loretą Urbonaitę, kurie pirmieji teisingai atsakė į mūsų užduotą klausimą. Nuotrauka „Voodoo“ daryta ne Azijoje, o Haityje. Štai ką mums pavyko užfiksuoti voodoo show:

Haityje lankėmės praėjusių metų spalio mėnesį. Plačiau apie vieną skurdžiausių ir nesaugiausių pasaulio valstybių, į kurią vykstant mums reikėjo samdytis privačią saugos tarnybą iš Dominykos Respublikos – jau greitai.
O nugalėtojams, kaip ir žadėjome, išsiunčiame kai ką gražaus.

Antroji Justės pasakojimo apie kelių savaičių kelionę po Indiją su “Voyage-Voyage” dalis (pirmąją dalį skaitykite čia). Pirmosios dienos Indijoje Justės akimis, kultūrų skirtumai, kelionės vietiniu traukiniu, vakarienė indų šeimoje, bolivudiniai filmai - skaitom toliau kaip jai sekėsi. Ir dar kartą tariame didelį AČIŪ už atsiųstą feedback‘ą apie kelionę su mumis.

Pirmą vakarą ragavau indiškos čhai masala – labai specifinė indiška arbatėlė, užsikandau šviežiai kepta traškia naan (indiška duonytė) ir su Dariumi aptarėme tolesnius kelionės planus. Prie mūsų prisijungė vietinis gidas iš Indijos, kuris likusį kelionės laiką patardavo kur skaniau pavalgyti, kiek iš tiesų verta minkštutė šilko skarelė, derėdavosi su vežikais, pasakodavo apie kultūrinius ypatumus ir smagiai šypsodavosi, kai kas penkioliką minučių ką nors pamačiusi tiesiog netekdavau amo. Indijoje tikrai yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paragauti, paliesti, nujausti… Nenoriu visko detaliai pasakoti – kiekvienas žmogus viską patiria vis kitaip, atranda savas vietas ir nuotykius, kita vertus neužtektų nei laiko nei žodžių nusakyti viską, ką išgyvenau keturias savaites rikšomis, taksi, sausakimšais autobusais, miegamaisiais traukiniais ir pėsčiomis keliaudama po nematytus kraštus. Skirtingų religijų šventyklos, kur gavau unikalią progą stebėti įvairias mistines apeigas, prieskonių turgūs – vietiniai tik ir siūlo paragauti savo gėrybių, skonių įvairove stebinantis maistas, ir šiaip keistenybės už kiekvieno kampo.
Kiekvienas miestas vis kitoks – Delio parkai, a la prabangūs rajonai ir sausakimšos gatvės, Džaipūro rožinis senamiestis viliojantis kilimų, šilkų ir sarių parduotuvėmis, Agra kur stebėjome kvapą gniaužiantį saulėlydį prie Taj Mahal‘o mažytis Orcha miestukas – ten nakvojome pasakiškame viešbutyje – palapinėje, kuris įsikūręs šimtamečių šventyklų apsuptyje ir žinoma, dvasingasis, su niekuo nepalyginamas Varanasi – šventas miestas prie Gango upės, kur oras pritvinkęs smilkalų aromato, šventų giesmių skambėsio ir mistinės nuojautos.
Visiškai kitokia nei vakarietiškoji architektūra, maharadžų pilys, apipintos legendomis apie karalius, turėjusius po dvylika nuostabaus grožio žmonų, sienos išmargintos kamasutros paveikslėliais, išpuoštos veidrodžių šukėmis, beždžionėmis aplipusios hinduistų ir budistų šventyklos, gatvėmis šmirinėjantys taikūs vegetarai šunys, išlepintos karvės ir, žinoma, žmonės – naivūs, kartais įkyrūs, draugiški, dvasingi indai. Pasipuošę ir kūnus baltais dažais išsitepę šventieji sadu ir savęs indiškame margumyne beieškantys atsipalaidavę vakariečiai– visa tai galima surasti Indijoje. Neužtenka vien matyti– norisi viską paliesti, suprasti ,užuosti, išgirsti ir paragauti– kiekvieną dieną mėgavausi vis kitu vietiniu maistu. Valgėme ir prabangiuose vakarietiško tipo restoranėliuose (kur meniu pradžioje pažadama, jog visos daržvės nuplaunamos steriliu vandeniu) ir vietinėse užeigose.
Vis dėl to skaniau nei bet kurioje užeigoje, pavalgėme vietinės šeimos namuose– ten mus pakvietė ir svetingai priėmė tas pats indas gidas. Gavome unikalią progą pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, jų namus, papročius… Sėdėjome prie stalo žvakių šviesoje su šeimos galva besikalbėdami apie įvairius kultūrinius skirtumus, o šeimos moterys vis vaišino namie ruoštais tradiciniais patiekalais.

Patyriau daugybę nepamirštamų įspūdžių– lankėmės ir bolivudiniame kine, ir didingose šventyklose, gėrėjomės saulėtekiais ir saulėlydžiais, iš arti stebėjome indiškas vestuves bei laidotuves, miegojom pasakiškuose viešbučiuose, o kartais traukiniuose. Spalvingomis gatvėmis dardėjome rikšomis, plaukėme valtimis, pėščiomis klaidžiojome siurrealistinėmis senamiesčių gatvelėmis, ragavome aštrų, saldų, rūgštų– tiesiog labai kitokį maistą. Vvietinės moterys išmargtino mano rankas henna dažais, išmokė kaip užsivilkti sarį… Mano namuose iki šiol skamba bolivudinės ir meditacinės dainos, o naktimis dar kartais sapnuoju indiškas pasakas, kurios, pasirodo, yra tikros…
Aš į Indiją būtinai sugrįšiu ir drąsiai rekomenduoju čia apsilankyti savo tėvams bei draugams. Visos šalys turi savo paslėptų lobių, stebuklų ir tamsiųjų pusių– kiekvienas žmogus kelionę patiria labai individualiai, į aplinką žvelgdamas per savąją prizmę. Gali keliauti vienas, arba su draugų būriu– tačiau beveik niekad nepavyktų išsiversti be vietinio gido (ypač šalyje lankantis pirmąjį kartą), kurio pareiga yra padėti keliautojui kiek galima intymiau susipažinti su vietine kultūra, pajusti šalies kasdienybės pulsą. Tariu nuoširdų ačiū „Voyage-Voyage“ kolektyvui ir Dariui, kuris buvo ne tik puikus derybininkas, įstabių vietų žinovas, įdomus pašnekovas, ir šiaip labai smagus kompanionas, bet ir išpildė mano svajonę– parodė Indiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ačiū.

Kaip jau rašėme, praeitą savaitę atidarėme savo fotografijų parodą pas bičiulius Coffee-Inn, Vilniaus g. 17. Azijos spalvas, vaizdus ir žmonių emocijas visą rugpjūčio mėnesį siurbčiodami kavą galite pamatyti ant didelio didelio „kofeino“ lango.

Nesame profesionalūs fotografai, bet su savo kvepiančiais vaizdais nelikome nepastebėti. Turbūt Azijos spalvos tokios ryškios, kad mus pastebėjo net iš vieno Vilniaus dangoraižio.Taigi, dar daugiau nuotraukų iš mūsų kelionių nuo šios savaitės taip pat galite pamatyti PC „Europa“, II aukšte.

Griebiame į rankas savo fotoaparatą ir dalinamės vaizdais, kaip mums į „Europą“ pavyko perkelti šiek tiek Azijos. Dvi skirtingos kultūros, dvi skirtingos erdvės, jeigu supratote apie ką mes:) Aplankykit ir įvertinkit.

Indų virtuvė - viena spalvingiausių pasaulyje. Pasakoti apie ją kaip apie vienai šaliai būdingą virtuvę - neįmanoma, nes maistas, jo gaminimo būdai, prieskonių įvairovė ir tradicijos skiriasi kiekviename Indijos regione.
Kasdien indiškame meniu atrasdavome vis naujų patiekalų ir nuolat eksperimentuodavome bandydami įvairiausius valgius. Patys indai teigia, jog jų prieskoniai visagaliai, jie ir suteikia virtuvei tiek spalvingumo.

Dauguma indų - vegetarai, tai ir gyvenimo būdas, ir religijos paskata. Akys nustemba, pamačius, jog iš daržovių galima sukurti tiek įvairiausių valgių. Vienas tradicinių šios šalies patiekalų - thali. Jis atrodo įspūdingai. Dideliame padėkle ratu išdelioti mažyciai dubenėliai, kuriuose įvairiausi padažai. Padėklo centre - ryžiai, šviežios daržovės bei chapati - tradicinė indiška duona, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas patiekalas. Tame pačiame padėkle pateikiami ir saldumynai. Indijos restorane thali kainuoja apie 5-7 Lt, o gatvės užeigoje nuo 1 Lt iki 2 Lt. Kiekvienas tik aplankęs šalį privalo paragauti šio patiekalo, jis parodo, kokia spalvota ir skirtinga gali būti indų virtuvė.
Indai valgo tik dešiniąja ranka, retai naudoja įrankius. Labai įdomu juos stebėti valgančius: įgudusios rankos labai mikliai susuka ryžius į gumulėlius, juos mirko padaže, kad būtų patogu pirštais įdėti į burną. Stebėdamas tokią indų valgymo tradiciją, nejučia ir pats pradedi kartoti jų judesius. Tik, žinoma, įgūdžių dar trūksta. Po valgio indai visuomet vaišinasi anyžiais, jie suteikia burnai gaivumo. Kiekviename restorane, užeigoje ar prie šeimos stalo po valgio atnešama lėkštelė su anyžiais. Kelios anyžių sėklos įberiamos į saują, pagardinamos cukraus kristalais ir nuryjamos.
Indijoje labai svarbus arbatos gėrimo ritualas, indai savo dienos neįsivaizduoja be chai masala. Tai tradicinė indų arbata, kuri tampa ir visų turistų, lankančių šalį, nuolatinis gėrimas. Ši arbata virinama piene, o ne vandenyje, į pieną beriami įvairūs prieskoniai ir cukrus. Indai geria tik labai saldžią arbatą.
Keliaudami po Indiją dažnai gėrėme lassi, kuris savo skoniu primena lietuvišką kefyrą. Lassi labai populiaru gerti prieš valgi, kartais jis gardinamas bananais arba mango vaisiumi.
Kadangi indai labai svetinga tauta, daugumoje lankytų restoranų valgiaraščių teko matyti siūlomus europietiškus pusryčius bei kelis visame pasaulyje gerai žinomus patiekalus. Tad kartais ir Indijos restorane galima pasijausti kaip namuose esant toli nuo namų.