Rezultatai

Prieš kelias dienas kartu su maža grupele voyage-voyage keliautojų grįžome iš 2 savaičių kelionės po Indiją. Už kelių dienų į kelionę po Indiją vežame dar vieną keliautojų grupę – taigi, įspūdžių, kaip visada, turime labai daug, o labiausiai įstrigusius pažadame suguldyti čia, mūsų blog’e.

Blog’e su Jumis mažai diskutavome gyvūnų išnaudojimo tema, ir kaip matome iš antraščių spaudoje, ši tema pastarosiomis dienomis labai aktuali ir Lietuvoje. Ši tema mums praeitą savaitę pasirodė aktuali ir Indijoje.

Keliaujant po Indiją, viena iš mūsų stotelių dienai ar dviems būna Jaipur miestas, dar kitaip vadinamas Pink City, kuris dar britų imperijos laikais buvo nudažytas rožine spalva. Taip, fantastinis grožis.

Vienas iš lankomiausių objektų šio miesto apylinkėse yra Amber Fort’as, į kurį visiems atvykusiems į gan statų 2 km kalną yra siūloma įkopti drambliais. Dramblių šiam atvykėlių „džiaugsmui“ yra apie 100, kiekvienas dramblys gali į Amber Fort’o kalną įkopti ne daugiau kaip 4 kartų per dieną nešdamas po 2 žmones (taip Jaipur miesto valdžia kovoja su šių gyvūnų išnaudojimu. Teko būti šiame mieste pernai, užpernai – gyvūnai dirbdavo „non-stop“).

Vieno iš gidų paprašėme papasakoti apie čia dirbančio gyvūno dienos rutiną: dramblys į savo „darbo vietą“ kiekvieną ankstų rytą atkeliauja apie 10-15 km atstumą. Tada per gerą pusdienį įkopia keturis kartus pirmyn-atgal į Amber Forto kalną nešdamas po 2 žmones ir savo šeimininką, kuris smailia aštria lazda baksnoja jam į galvą vietomis paspartindamas, vietomis sulėtindamas gyvūno žingsnį. Pasibaigus darbo dienai, gyvūnas grįžta tuos pačius 10-15 km namo, yra pamaitinamas ir didelė tikimybė – išnuomojamas „vakarinei programai“ - vestuvėms, ar privačiam pajodinėjimui. Po tokio darbo drambliai į „pensiją“ nurašomi gan greitai – padidėjęs šių gyvūnų jautrumas ir agresyvumas yra pagrindinės priežastys nebeleidžiančios dirbti šio darbo.

Amber Fort'o kalnas, į kurį kopia drambliai

Mes, voyage-voyage, su mumis keliaujantiems šį pajodinėjimą drambliais visada įskaičiuodavome į kelionės kainą. Bet kiekvieną kartą vėl ir vėl išgirdus, pamačius, pajautus tą atmosferą prie Amber Fort’o – suvirpa širdis ir susimąstome dar kartą – nors šis pasijodinėjimas drambliais kelioniniuose giduose yra minimas kaip „must-see“ ar „must-do“ pramoga, mes nuo šiol visada Jūsų, keliaujančių su mumis paklausime prieš kelionę – ar TIKRAI norite kopti drambliais, ar šį atstumą įveiksime džipais ar pėsčiomis?

Nes mums atrodo, kad suglamžytas doleris, ar turisto saldainis, įkištas gyvūnui į straublį po kelionės gali būti dar didesnis skatinimas gyvūno išnaudojimui. O kaip atrodo Jums?

Antroji Justės pasakojimo apie kelių savaičių kelionę po Indiją su “Voyage-Voyage” dalis (pirmąją dalį skaitykite čia). Pirmosios dienos Indijoje Justės akimis, kultūrų skirtumai, kelionės vietiniu traukiniu, vakarienė indų šeimoje, bolivudiniai filmai - skaitom toliau kaip jai sekėsi. Ir dar kartą tariame didelį AČIŪ už atsiųstą feedback‘ą apie kelionę su mumis.

Pirmą vakarą ragavau indiškos čhai masala – labai specifinė indiška arbatėlė, užsikandau šviežiai kepta traškia naan (indiška duonytė) ir su Dariumi aptarėme tolesnius kelionės planus. Prie mūsų prisijungė vietinis gidas iš Indijos, kuris likusį kelionės laiką patardavo kur skaniau pavalgyti, kiek iš tiesų verta minkštutė šilko skarelė, derėdavosi su vežikais, pasakodavo apie kultūrinius ypatumus ir smagiai šypsodavosi, kai kas penkioliką minučių ką nors pamačiusi tiesiog netekdavau amo. Indijoje tikrai yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paragauti, paliesti, nujausti… Nenoriu visko detaliai pasakoti – kiekvienas žmogus viską patiria vis kitaip, atranda savas vietas ir nuotykius, kita vertus neužtektų nei laiko nei žodžių nusakyti viską, ką išgyvenau keturias savaites rikšomis, taksi, sausakimšais autobusais, miegamaisiais traukiniais ir pėsčiomis keliaudama po nematytus kraštus. Skirtingų religijų šventyklos, kur gavau unikalią progą stebėti įvairias mistines apeigas, prieskonių turgūs – vietiniai tik ir siūlo paragauti savo gėrybių, skonių įvairove stebinantis maistas, ir šiaip keistenybės už kiekvieno kampo.
Kiekvienas miestas vis kitoks – Delio parkai, a la prabangūs rajonai ir sausakimšos gatvės, Džaipūro rožinis senamiestis viliojantis kilimų, šilkų ir sarių parduotuvėmis, Agra kur stebėjome kvapą gniaužiantį saulėlydį prie Taj Mahal‘o mažytis Orcha miestukas – ten nakvojome pasakiškame viešbutyje – palapinėje, kuris įsikūręs šimtamečių šventyklų apsuptyje ir žinoma, dvasingasis, su niekuo nepalyginamas Varanasi – šventas miestas prie Gango upės, kur oras pritvinkęs smilkalų aromato, šventų giesmių skambėsio ir mistinės nuojautos.
Visiškai kitokia nei vakarietiškoji architektūra, maharadžų pilys, apipintos legendomis apie karalius, turėjusius po dvylika nuostabaus grožio žmonų, sienos išmargintos kamasutros paveikslėliais, išpuoštos veidrodžių šukėmis, beždžionėmis aplipusios hinduistų ir budistų šventyklos, gatvėmis šmirinėjantys taikūs vegetarai šunys, išlepintos karvės ir, žinoma, žmonės – naivūs, kartais įkyrūs, draugiški, dvasingi indai. Pasipuošę ir kūnus baltais dažais išsitepę šventieji sadu ir savęs indiškame margumyne beieškantys atsipalaidavę vakariečiai– visa tai galima surasti Indijoje. Neužtenka vien matyti– norisi viską paliesti, suprasti ,užuosti, išgirsti ir paragauti– kiekvieną dieną mėgavausi vis kitu vietiniu maistu. Valgėme ir prabangiuose vakarietiško tipo restoranėliuose (kur meniu pradžioje pažadama, jog visos daržvės nuplaunamos steriliu vandeniu) ir vietinėse užeigose.
Vis dėl to skaniau nei bet kurioje užeigoje, pavalgėme vietinės šeimos namuose– ten mus pakvietė ir svetingai priėmė tas pats indas gidas. Gavome unikalią progą pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, jų namus, papročius… Sėdėjome prie stalo žvakių šviesoje su šeimos galva besikalbėdami apie įvairius kultūrinius skirtumus, o šeimos moterys vis vaišino namie ruoštais tradiciniais patiekalais.

Patyriau daugybę nepamirštamų įspūdžių– lankėmės ir bolivudiniame kine, ir didingose šventyklose, gėrėjomės saulėtekiais ir saulėlydžiais, iš arti stebėjome indiškas vestuves bei laidotuves, miegojom pasakiškuose viešbučiuose, o kartais traukiniuose. Spalvingomis gatvėmis dardėjome rikšomis, plaukėme valtimis, pėščiomis klaidžiojome siurrealistinėmis senamiesčių gatvelėmis, ragavome aštrų, saldų, rūgštų– tiesiog labai kitokį maistą. Vvietinės moterys išmargtino mano rankas henna dažais, išmokė kaip užsivilkti sarį… Mano namuose iki šiol skamba bolivudinės ir meditacinės dainos, o naktimis dar kartais sapnuoju indiškas pasakas, kurios, pasirodo, yra tikros…
Aš į Indiją būtinai sugrįšiu ir drąsiai rekomenduoju čia apsilankyti savo tėvams bei draugams. Visos šalys turi savo paslėptų lobių, stebuklų ir tamsiųjų pusių– kiekvienas žmogus kelionę patiria labai individualiai, į aplinką žvelgdamas per savąją prizmę. Gali keliauti vienas, arba su draugų būriu– tačiau beveik niekad nepavyktų išsiversti be vietinio gido (ypač šalyje lankantis pirmąjį kartą), kurio pareiga yra padėti keliautojui kiek galima intymiau susipažinti su vietine kultūra, pajusti šalies kasdienybės pulsą. Tariu nuoširdų ačiū „Voyage-Voyage“ kolektyvui ir Dariui, kuris buvo ne tik puikus derybininkas, įstabių vietų žinovas, įdomus pašnekovas, ir šiaip labai smagus kompanionas, bet ir išpildė mano svajonę– parodė Indiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ačiū.