Rezultatai

Antroji Justės pasakojimo apie kelių savaičių kelionę po Indiją su “Voyage-Voyage” dalis (pirmąją dalį skaitykite čia). Pirmosios dienos Indijoje Justės akimis, kultūrų skirtumai, kelionės vietiniu traukiniu, vakarienė indų šeimoje, bolivudiniai filmai - skaitom toliau kaip jai sekėsi. Ir dar kartą tariame didelį AČIŪ už atsiųstą feedback‘ą apie kelionę su mumis.

Pirmą vakarą ragavau indiškos čhai masala – labai specifinė indiška arbatėlė, užsikandau šviežiai kepta traškia naan (indiška duonytė) ir su Dariumi aptarėme tolesnius kelionės planus. Prie mūsų prisijungė vietinis gidas iš Indijos, kuris likusį kelionės laiką patardavo kur skaniau pavalgyti, kiek iš tiesų verta minkštutė šilko skarelė, derėdavosi su vežikais, pasakodavo apie kultūrinius ypatumus ir smagiai šypsodavosi, kai kas penkioliką minučių ką nors pamačiusi tiesiog netekdavau amo. Indijoje tikrai yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paragauti, paliesti, nujausti… Nenoriu visko detaliai pasakoti – kiekvienas žmogus viską patiria vis kitaip, atranda savas vietas ir nuotykius, kita vertus neužtektų nei laiko nei žodžių nusakyti viską, ką išgyvenau keturias savaites rikšomis, taksi, sausakimšais autobusais, miegamaisiais traukiniais ir pėsčiomis keliaudama po nematytus kraštus. Skirtingų religijų šventyklos, kur gavau unikalią progą stebėti įvairias mistines apeigas, prieskonių turgūs – vietiniai tik ir siūlo paragauti savo gėrybių, skonių įvairove stebinantis maistas, ir šiaip keistenybės už kiekvieno kampo.
Kiekvienas miestas vis kitoks – Delio parkai, a la prabangūs rajonai ir sausakimšos gatvės, Džaipūro rožinis senamiestis viliojantis kilimų, šilkų ir sarių parduotuvėmis, Agra kur stebėjome kvapą gniaužiantį saulėlydį prie Taj Mahal‘o mažytis Orcha miestukas – ten nakvojome pasakiškame viešbutyje – palapinėje, kuris įsikūręs šimtamečių šventyklų apsuptyje ir žinoma, dvasingasis, su niekuo nepalyginamas Varanasi – šventas miestas prie Gango upės, kur oras pritvinkęs smilkalų aromato, šventų giesmių skambėsio ir mistinės nuojautos.
Visiškai kitokia nei vakarietiškoji architektūra, maharadžų pilys, apipintos legendomis apie karalius, turėjusius po dvylika nuostabaus grožio žmonų, sienos išmargintos kamasutros paveikslėliais, išpuoštos veidrodžių šukėmis, beždžionėmis aplipusios hinduistų ir budistų šventyklos, gatvėmis šmirinėjantys taikūs vegetarai šunys, išlepintos karvės ir, žinoma, žmonės – naivūs, kartais įkyrūs, draugiški, dvasingi indai. Pasipuošę ir kūnus baltais dažais išsitepę šventieji sadu ir savęs indiškame margumyne beieškantys atsipalaidavę vakariečiai– visa tai galima surasti Indijoje. Neužtenka vien matyti– norisi viską paliesti, suprasti ,užuosti, išgirsti ir paragauti– kiekvieną dieną mėgavausi vis kitu vietiniu maistu. Valgėme ir prabangiuose vakarietiško tipo restoranėliuose (kur meniu pradžioje pažadama, jog visos daržvės nuplaunamos steriliu vandeniu) ir vietinėse užeigose.
Vis dėl to skaniau nei bet kurioje užeigoje, pavalgėme vietinės šeimos namuose– ten mus pakvietė ir svetingai priėmė tas pats indas gidas. Gavome unikalią progą pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, jų namus, papročius… Sėdėjome prie stalo žvakių šviesoje su šeimos galva besikalbėdami apie įvairius kultūrinius skirtumus, o šeimos moterys vis vaišino namie ruoštais tradiciniais patiekalais.

Patyriau daugybę nepamirštamų įspūdžių– lankėmės ir bolivudiniame kine, ir didingose šventyklose, gėrėjomės saulėtekiais ir saulėlydžiais, iš arti stebėjome indiškas vestuves bei laidotuves, miegojom pasakiškuose viešbučiuose, o kartais traukiniuose. Spalvingomis gatvėmis dardėjome rikšomis, plaukėme valtimis, pėščiomis klaidžiojome siurrealistinėmis senamiesčių gatvelėmis, ragavome aštrų, saldų, rūgštų– tiesiog labai kitokį maistą. Vvietinės moterys išmargtino mano rankas henna dažais, išmokė kaip užsivilkti sarį… Mano namuose iki šiol skamba bolivudinės ir meditacinės dainos, o naktimis dar kartais sapnuoju indiškas pasakas, kurios, pasirodo, yra tikros…
Aš į Indiją būtinai sugrįšiu ir drąsiai rekomenduoju čia apsilankyti savo tėvams bei draugams. Visos šalys turi savo paslėptų lobių, stebuklų ir tamsiųjų pusių– kiekvienas žmogus kelionę patiria labai individualiai, į aplinką žvelgdamas per savąją prizmę. Gali keliauti vienas, arba su draugų būriu– tačiau beveik niekad nepavyktų išsiversti be vietinio gido (ypač šalyje lankantis pirmąjį kartą), kurio pareiga yra padėti keliautojui kiek galima intymiau susipažinti su vietine kultūra, pajusti šalies kasdienybės pulsą. Tariu nuoširdų ačiū „Voyage-Voyage“ kolektyvui ir Dariui, kuris buvo ne tik puikus derybininkas, įstabių vietų žinovas, įdomus pašnekovas, ir šiaip labai smagus kompanionas, bet ir išpildė mano svajonę– parodė Indiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ačiū.

Indų virtuvė - viena spalvingiausių pasaulyje. Pasakoti apie ją kaip apie vienai šaliai būdingą virtuvę - neįmanoma, nes maistas, jo gaminimo būdai, prieskonių įvairovė ir tradicijos skiriasi kiekviename Indijos regione.
Kasdien indiškame meniu atrasdavome vis naujų patiekalų ir nuolat eksperimentuodavome bandydami įvairiausius valgius. Patys indai teigia, jog jų prieskoniai visagaliai, jie ir suteikia virtuvei tiek spalvingumo.

Dauguma indų - vegetarai, tai ir gyvenimo būdas, ir religijos paskata. Akys nustemba, pamačius, jog iš daržovių galima sukurti tiek įvairiausių valgių. Vienas tradicinių šios šalies patiekalų - thali. Jis atrodo įspūdingai. Dideliame padėkle ratu išdelioti mažyciai dubenėliai, kuriuose įvairiausi padažai. Padėklo centre - ryžiai, šviežios daržovės bei chapati - tradicinė indiška duona, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas patiekalas. Tame pačiame padėkle pateikiami ir saldumynai. Indijos restorane thali kainuoja apie 5-7 Lt, o gatvės užeigoje nuo 1 Lt iki 2 Lt. Kiekvienas tik aplankęs šalį privalo paragauti šio patiekalo, jis parodo, kokia spalvota ir skirtinga gali būti indų virtuvė.
Indai valgo tik dešiniąja ranka, retai naudoja įrankius. Labai įdomu juos stebėti valgančius: įgudusios rankos labai mikliai susuka ryžius į gumulėlius, juos mirko padaže, kad būtų patogu pirštais įdėti į burną. Stebėdamas tokią indų valgymo tradiciją, nejučia ir pats pradedi kartoti jų judesius. Tik, žinoma, įgūdžių dar trūksta. Po valgio indai visuomet vaišinasi anyžiais, jie suteikia burnai gaivumo. Kiekviename restorane, užeigoje ar prie šeimos stalo po valgio atnešama lėkštelė su anyžiais. Kelios anyžių sėklos įberiamos į saują, pagardinamos cukraus kristalais ir nuryjamos.
Indijoje labai svarbus arbatos gėrimo ritualas, indai savo dienos neįsivaizduoja be chai masala. Tai tradicinė indų arbata, kuri tampa ir visų turistų, lankančių šalį, nuolatinis gėrimas. Ši arbata virinama piene, o ne vandenyje, į pieną beriami įvairūs prieskoniai ir cukrus. Indai geria tik labai saldžią arbatą.
Keliaudami po Indiją dažnai gėrėme lassi, kuris savo skoniu primena lietuvišką kefyrą. Lassi labai populiaru gerti prieš valgi, kartais jis gardinamas bananais arba mango vaisiumi.
Kadangi indai labai svetinga tauta, daugumoje lankytų restoranų valgiaraščių teko matyti siūlomus europietiškus pusryčius bei kelis visame pasaulyje gerai žinomus patiekalus. Tad kartais ir Indijos restorane galima pasijausti kaip namuose esant toli nuo namų.