Rezultatai

Susmulkintas kokosas, susuktas į ovalo formą, apipiltas karštu pienu ir medumi bei pagardintas ananasais ir bananais - tai tradiciniai Pietų Indijos pusryčiai, kuriais mėgaujamės šią savaitę.
Viena iš dviejų mėnesių kelionės stotelių - Kerala, kurortų, šviesiausios saulės ir ajurvedinių masažų karalienė, įsikūrusi Arabijos jūros pakrantėje, Pietų Indijoje. Švaresnė jūra, daugiau besišypsantys ir draugiškesni žmonės, ramybė bei jaukesnės paplūdimių kavinės, kuriuose skaniau pateikiama žuvis- toks būna Keralos vietinių gyventojų atsakymas į klausimą, kur geriau leisti laika – Keraloje ar turistų perpildytuose Goa paplūdimiuose.

Pietų Indija pasižymi vasarišku klimatu visus metus, vidutinė oro temperatūra +32 C, visuomet maloniai šilta ir šviečia saule, lietus lyja vasaros mėnesiais, bet ir tuomet oras alsuoja karščiu. Pietų Indijos gyventojų pagrindinis verslas - turizmo pramonė ir žvejyba, o žuvis čia dažniausiai valgoma ne iš lėkštes, o iš banano lapo, kadangi karštą maistą padėjus ant banano lapo jis prisipildo skanaus aromato. Sveikiausias gėrimas čia - kokoso pienas, kurio galima įsigyti kiekvienoje gatvelėje iš prekeivių arba tiesiog nusiskinti kokoso riešutą nuo palmės. Vietiniai gyventojai labai mikliai laipioja palmėmis.

Paplūdimiai blizga baltu smėliu, o Arabijos jūra į krantą skalauja koralus. Kiekvieną ankstų rytą, kol dar saulė ne tokia kaitri, indai paplūdimyje žaidžia kriketą. Teko stebėti, kaip žaidžia ant smėlio tėvai ir jų vaikai. Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus žaistų Indijos kriketo lygoje, šis žaidimas yra šalies aistra.
Ryte paplūdimyje, grįžę po naktinės žūklės, savo tinklus ištempia žvejai, tuomet galima sutikti keletą indų šeimų, atėjusių nusipirkti šviežios žuvies, krevečių ar kalmarų, kol jie nepateko ant restoranų stalų. Pietų Indijoje jūros gėrybės labai vertinamos.

Keralos paplūdimiai nėra konservatyvūs, kaip įprasta Indijoje. Užsieniečiai ir vietiniai gyventojai maudosi, deginasi, pramogauja su banglentėmis. Tačiau, kad ir kokia supratinga Pietų Indija atrodytų, ji niekuomet neleidžia pamiršti, kokios kultūros yra šalis. Religingos indės negali dėvėti maudymosi kostiumo, jos maudosi vilkėdamos sarius ir prižiūrimos vyro.

Vienas didžiausių malonumų apsilankius Keraloje – išbandyti kelionę dideliu mediniu laivu, kuris savo išvaizda ir vidumi panašus į jachtą. Šie laivai pritaikyti keliavimui įlankomis ir pasakiško grožio vandens kanalais. Laivą galima išsinuomoti parai ar kelioms dienomis ir plaukiant Keralos vandens kanalais aplankyti vietinius gyventojus, grožėtis saulėlydžiais ir prabusti jaukiai įrengtame laivo kambarėlyje. Laivo įgula sudaro kapitonas, jo padėjėjas bei virėjas, kuris nepaliauja stebinti patiekalų įvairove. Dažniausiai šiais laivais plauko romantikos ieškančios porelės, taigi keleiviai visada pasitinkami iškilmingai aprodant kambarius ir įteikiant šaltas, ką tik išspaustas arbūzų sultis. Visos kelionės metu sėdint laivo terasoje- denyje, galima mėgautis vis besikeičiančiais vaizdais. Artėjant saulėlydžiui laivas sustoja gyvenamoje salelėje. Galima aplankyti čia įsikūrusias šeimas, vaikai atvykėlius apipina gėlių vainikais. Apylinkės, kuriomis plaukiama laivu- kerinčios: kelia tveria nulinkusios palmės, krinta prinokę kokosai ir bananai.
Pietų Indija atrodo lyg rojaus kampelis, į kurį veržiasi poilsiauti turtingieji indai bei romantikos pasiilgę vakariečiai.

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…

Antroji Justės pasakojimo apie kelių savaičių kelionę po Indiją su “Voyage-Voyage” dalis (pirmąją dalį skaitykite čia). Pirmosios dienos Indijoje Justės akimis, kultūrų skirtumai, kelionės vietiniu traukiniu, vakarienė indų šeimoje, bolivudiniai filmai - skaitom toliau kaip jai sekėsi. Ir dar kartą tariame didelį AČIŪ už atsiųstą feedback‘ą apie kelionę su mumis.

Pirmą vakarą ragavau indiškos čhai masala – labai specifinė indiška arbatėlė, užsikandau šviežiai kepta traškia naan (indiška duonytė) ir su Dariumi aptarėme tolesnius kelionės planus. Prie mūsų prisijungė vietinis gidas iš Indijos, kuris likusį kelionės laiką patardavo kur skaniau pavalgyti, kiek iš tiesų verta minkštutė šilko skarelė, derėdavosi su vežikais, pasakodavo apie kultūrinius ypatumus ir smagiai šypsodavosi, kai kas penkioliką minučių ką nors pamačiusi tiesiog netekdavau amo. Indijoje tikrai yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paragauti, paliesti, nujausti… Nenoriu visko detaliai pasakoti – kiekvienas žmogus viską patiria vis kitaip, atranda savas vietas ir nuotykius, kita vertus neužtektų nei laiko nei žodžių nusakyti viską, ką išgyvenau keturias savaites rikšomis, taksi, sausakimšais autobusais, miegamaisiais traukiniais ir pėsčiomis keliaudama po nematytus kraštus. Skirtingų religijų šventyklos, kur gavau unikalią progą stebėti įvairias mistines apeigas, prieskonių turgūs – vietiniai tik ir siūlo paragauti savo gėrybių, skonių įvairove stebinantis maistas, ir šiaip keistenybės už kiekvieno kampo.
Kiekvienas miestas vis kitoks – Delio parkai, a la prabangūs rajonai ir sausakimšos gatvės, Džaipūro rožinis senamiestis viliojantis kilimų, šilkų ir sarių parduotuvėmis, Agra kur stebėjome kvapą gniaužiantį saulėlydį prie Taj Mahal‘o mažytis Orcha miestukas – ten nakvojome pasakiškame viešbutyje – palapinėje, kuris įsikūręs šimtamečių šventyklų apsuptyje ir žinoma, dvasingasis, su niekuo nepalyginamas Varanasi – šventas miestas prie Gango upės, kur oras pritvinkęs smilkalų aromato, šventų giesmių skambėsio ir mistinės nuojautos.
Visiškai kitokia nei vakarietiškoji architektūra, maharadžų pilys, apipintos legendomis apie karalius, turėjusius po dvylika nuostabaus grožio žmonų, sienos išmargintos kamasutros paveikslėliais, išpuoštos veidrodžių šukėmis, beždžionėmis aplipusios hinduistų ir budistų šventyklos, gatvėmis šmirinėjantys taikūs vegetarai šunys, išlepintos karvės ir, žinoma, žmonės – naivūs, kartais įkyrūs, draugiški, dvasingi indai. Pasipuošę ir kūnus baltais dažais išsitepę šventieji sadu ir savęs indiškame margumyne beieškantys atsipalaidavę vakariečiai– visa tai galima surasti Indijoje. Neužtenka vien matyti– norisi viską paliesti, suprasti ,užuosti, išgirsti ir paragauti– kiekvieną dieną mėgavausi vis kitu vietiniu maistu. Valgėme ir prabangiuose vakarietiško tipo restoranėliuose (kur meniu pradžioje pažadama, jog visos daržvės nuplaunamos steriliu vandeniu) ir vietinėse užeigose.
Vis dėl to skaniau nei bet kurioje užeigoje, pavalgėme vietinės šeimos namuose– ten mus pakvietė ir svetingai priėmė tas pats indas gidas. Gavome unikalią progą pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, jų namus, papročius… Sėdėjome prie stalo žvakių šviesoje su šeimos galva besikalbėdami apie įvairius kultūrinius skirtumus, o šeimos moterys vis vaišino namie ruoštais tradiciniais patiekalais.

Patyriau daugybę nepamirštamų įspūdžių– lankėmės ir bolivudiniame kine, ir didingose šventyklose, gėrėjomės saulėtekiais ir saulėlydžiais, iš arti stebėjome indiškas vestuves bei laidotuves, miegojom pasakiškuose viešbučiuose, o kartais traukiniuose. Spalvingomis gatvėmis dardėjome rikšomis, plaukėme valtimis, pėščiomis klaidžiojome siurrealistinėmis senamiesčių gatvelėmis, ragavome aštrų, saldų, rūgštų– tiesiog labai kitokį maistą. Vvietinės moterys išmargtino mano rankas henna dažais, išmokė kaip užsivilkti sarį… Mano namuose iki šiol skamba bolivudinės ir meditacinės dainos, o naktimis dar kartais sapnuoju indiškas pasakas, kurios, pasirodo, yra tikros…
Aš į Indiją būtinai sugrįšiu ir drąsiai rekomenduoju čia apsilankyti savo tėvams bei draugams. Visos šalys turi savo paslėptų lobių, stebuklų ir tamsiųjų pusių– kiekvienas žmogus kelionę patiria labai individualiai, į aplinką žvelgdamas per savąją prizmę. Gali keliauti vienas, arba su draugų būriu– tačiau beveik niekad nepavyktų išsiversti be vietinio gido (ypač šalyje lankantis pirmąjį kartą), kurio pareiga yra padėti keliautojui kiek galima intymiau susipažinti su vietine kultūra, pajusti šalies kasdienybės pulsą. Tariu nuoširdų ačiū „Voyage-Voyage“ kolektyvui ir Dariui, kuris buvo ne tik puikus derybininkas, įstabių vietų žinovas, įdomus pašnekovas, ir šiaip labai smagus kompanionas, bet ir išpildė mano svajonę– parodė Indiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ačiū.

Kaip jau rašėme, praeitą savaitę atidarėme savo fotografijų parodą pas bičiulius Coffee-Inn, Vilniaus g. 17. Azijos spalvas, vaizdus ir žmonių emocijas visą rugpjūčio mėnesį siurbčiodami kavą galite pamatyti ant didelio didelio „kofeino“ lango.

Nesame profesionalūs fotografai, bet su savo kvepiančiais vaizdais nelikome nepastebėti. Turbūt Azijos spalvos tokios ryškios, kad mus pastebėjo net iš vieno Vilniaus dangoraižio.Taigi, dar daugiau nuotraukų iš mūsų kelionių nuo šios savaitės taip pat galite pamatyti PC „Europa“, II aukšte.

Griebiame į rankas savo fotoaparatą ir dalinamės vaizdais, kaip mums į „Europą“ pavyko perkelti šiek tiek Azijos. Dvi skirtingos kultūros, dvi skirtingos erdvės, jeigu supratote apie ką mes:) Aplankykit ir įvertinkit.

Tolimieji rytai – ne tik įspūdingi spalvomis, kvapais ir žmonėmis, bet ir juos apipynusių mitų gausa. Ketiname parašyti keletą tekstų apie tai, kurie Lietuvoje dažnai girdimi mitai mūsų kelionių metu visiškai nepasiteisino. Gal tai padės drąsiau krautis lagaminus ir traukti į tolimus kraštus?

Pirmasis mitas: Indija – dvasinio ir mistinio nušvitimo, apsivalymo šalis. Apie šį mitą teko girdėti tik mūsų krašte ir sunku pasakyti iš kur jis atsirado. Taip, Indijoje tikrai lankosi daugybė žmonių iš viso pasaulio. Kiekvienas turi skirtingus tikslus – kažkas nufotografuoti šventyklą, kažkas – prisiliesti prie religijos, dar kažkas – tiesiog susirasti draugų. Todėl teigti, kad visi ten nuvykę grįžta „nušvitę“ – švelniai tariant – netiesa.

Indijoje religija turi labai stiprią reikšmę ir stiprią filosofiją. Gal todėl daug kam atrodo, kad pabuvus toje aplinkoje, teks norom-nenorom perimti jos dalelę. Tačiau net dauguma vietinių užsieniečiams primena, kad mūsų kultūros per daug tolimos ir skirtingos, kad galėtumėme semtis išminties vieni iš kitų.

Negalima sakyti, kad žmonės iš kelionių grįžta nepasikeitę. Kiekvienas išėjimas iš namų mus kažko išmoko. O Indijoje, kur gyvenimas verda begaliniu tempu, mus pasiekiantis informacijos, vaizdų, emocijų srautas yra ypač didelis. Turbūt tai ir yra tie faktoriai, kurie atvykėlius labiausiai verčia mokytis ir tobulėti.

Beje, kūrybinio įkvėpimo Indijoje ieškojo net The Beatles. Keli Rishikesh mieste (Indijos jogų sostinėje) praleisti mėnesiai buvo ypač produktyvūs, o daugumą to laikotarpio dainų galite rasti albume The White Album. Pasakykit, ar pavyks išgirsti Indiją! O mes bekeliaudami irgi buvom užsukę į tuos kraštus. Dabar pačiame miesto pakraštyje įsikūręs rajonas apleistas: laksto beždžionės, gyvena atsiskyrėliai „sadhu“. O  1968-ais metais čia gyveno J. Lenonnas – jo kambarys ir matosi mūsų darytose nuotraukose:

Taigi, mūsų nuomone šis kraštas – ne smegenų plovimo, stebuklingo nušvitimo ar savojo aš suradimo, o mokymosi, tobulėjimo ir savišvietos šalis. O kaip galvojate Jūs, jau buvę ir dar tik beirengiantys į Azijos šalis?