Rezultatai

Indų virtuvė - viena spalvingiausių pasaulyje. Pasakoti apie ją kaip apie vienai šaliai būdingą virtuvę - neįmanoma, nes maistas, jo gaminimo būdai, prieskonių įvairovė ir tradicijos skiriasi kiekviename Indijos regione.
Kasdien indiškame meniu atrasdavome vis naujų patiekalų ir nuolat eksperimentuodavome bandydami įvairiausius valgius. Patys indai teigia, jog jų prieskoniai visagaliai, jie ir suteikia virtuvei tiek spalvingumo.

Dauguma indų - vegetarai, tai ir gyvenimo būdas, ir religijos paskata. Akys nustemba, pamačius, jog iš daržovių galima sukurti tiek įvairiausių valgių. Vienas tradicinių šios šalies patiekalų - thali. Jis atrodo įspūdingai. Dideliame padėkle ratu išdelioti mažyciai dubenėliai, kuriuose įvairiausi padažai. Padėklo centre - ryžiai, šviežios daržovės bei chapati - tradicinė indiška duona, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas patiekalas. Tame pačiame padėkle pateikiami ir saldumynai. Indijos restorane thali kainuoja apie 5-7 Lt, o gatvės užeigoje nuo 1 Lt iki 2 Lt. Kiekvienas tik aplankęs šalį privalo paragauti šio patiekalo, jis parodo, kokia spalvota ir skirtinga gali būti indų virtuvė.
Indai valgo tik dešiniąja ranka, retai naudoja įrankius. Labai įdomu juos stebėti valgančius: įgudusios rankos labai mikliai susuka ryžius į gumulėlius, juos mirko padaže, kad būtų patogu pirštais įdėti į burną. Stebėdamas tokią indų valgymo tradiciją, nejučia ir pats pradedi kartoti jų judesius. Tik, žinoma, įgūdžių dar trūksta. Po valgio indai visuomet vaišinasi anyžiais, jie suteikia burnai gaivumo. Kiekviename restorane, užeigoje ar prie šeimos stalo po valgio atnešama lėkštelė su anyžiais. Kelios anyžių sėklos įberiamos į saują, pagardinamos cukraus kristalais ir nuryjamos.
Indijoje labai svarbus arbatos gėrimo ritualas, indai savo dienos neįsivaizduoja be chai masala. Tai tradicinė indų arbata, kuri tampa ir visų turistų, lankančių šalį, nuolatinis gėrimas. Ši arbata virinama piene, o ne vandenyje, į pieną beriami įvairūs prieskoniai ir cukrus. Indai geria tik labai saldžią arbatą.
Keliaudami po Indiją dažnai gėrėme lassi, kuris savo skoniu primena lietuvišką kefyrą. Lassi labai populiaru gerti prieš valgi, kartais jis gardinamas bananais arba mango vaisiumi.
Kadangi indai labai svetinga tauta, daugumoje lankytų restoranų valgiaraščių teko matyti siūlomus europietiškus pusryčius bei kelis visame pasaulyje gerai žinomus patiekalus. Tad kartais ir Indijos restorane galima pasijausti kaip namuose esant toli nuo namų.

Jau trečia savaitė keliaujame po Indiją. Kadangi kelionės maršrutas išsišakojęs po visą šalį, tenka keliauti vietiniu transportu, kuris labai skiriasi nuo europietiško. Jau spėjau susidraugauti su Indijos keliais ir takeliais, bet tik atvykus į šalį man jie sukėlė didelę nuostabą. Tiesa, ir dabar dar kartais patiriu adrenalino akimirkų.
Populiariausia Indijoje transporto priemonė - traukiniai. Jais kiekvieną dieną keliauja 14 milijonų žmonių. Tai neįtikėtino dydžio kultūrinė mozaika ant bėgių. Kiekvienas traukinys turi kelias pagrindines klases, kurios skiriasi savo patogumais ir kaina. Neįprasta vakariečio akiai - pati žemiausia klasė. Ji išsiskiria tuo, kad vagonuose langai be stiklų, vietoje sėdynių - geležiniai suolai ir didelė sumaištis. Jei suplanuota kelionė šia klase, norint įlipti į traukinį reikia įšokti į įį dar važiuojantį, kitaip vargu ar rasite laisvą vietą. Vietiniai gyventojai norėdami patekti į vagono vidų kartais bando lipti ne tik per duris, bet ir per langus. Jei nelieka sėdimų vietų, žmonės stovi arba tiesiog guli ant žemės. Šia klase keliauja vargingiausi šalies gyventojai arba tie, kurie nori patirti ekstremalių pojūčių…
Kituose traukinio vagonuose, kaip įprasta, yra kupė, kur tvarkingai sėdi žmonės. Bet triukšmas Indijoje yra neatskiriama kelionės traukiniu dalis, nesvarbu kur besedėtum. Tuo pačiu metu vienoje aplinkoje vieni indai valgo, kiti miega, dar kiti dainuoja, pasakoja istorijas, klausosi muzikos, skaito, netgi šoka.
Indijos traukinys - tai lyg didelis judantis turgus. Traukinyje galima įsigyti įvairiausių prekių, ne tik maisto, bet ir knygų ar batų tepalo. Traukiniui sustojus stotelėje, pardavėjai aplimpa langus kaip bitės avilį, kiekvienas stengiasi šaukti kuo garsiau kokią prekę jis parduoda. Neįtikėtina, kaip didžiausios bananų kekės keleiviams parduodamos per mažytį traukinio langelį. Ant galvų susidėję padėklus su maistu, žingsniuoja pardavėjai neprarasdami pusiausvyros. Indijos traukinyje niekada nejausi alkio.
Tačiau ten kur didelė sumaištis, daug ir vagysčių. Patys indai perspėja, kad traukinyje verta pasisaugoti ilgapirščių. Stotyje, belaukiant traukinio, galima sutikti spynų pardavėjų. Jie siūlo įsigyti ilgas geležines grandines su spynomis. Tik įsėdus į traukinį asmeninius daiktus įprasta rakinti prie sėdimos vietos turėklų arba net savo kūno. Mat, ilgose kelionėse keleiviai miega daug ramiau, kai asmeniniai daiktai saugiai prirakinti.

Įpusėjus antrajai kelionės po Indiją savaitei, vis dar negaliu atsistebėti indų svetingumu. Jie kažkaip kitaip suvokia pasaulį: paklausus, kaip sekasi, visuomet šypsodamiesi atsako, jog puikiai ir priduria, kad kiekviena diena yra dovana, nes gyvename taip trumpai, jog nėra vietos liūdesiui…
Šypsosi visi - ir vargšai, ir turtingi.
Teko svečiuotis pas daugiavaikę neturtingą indų šeimą. Neturtingų indų namai anaiptol nepanašūs i mūsiškius. Vieno arba dviejų aukštų pastate yra plyšių, kurie primena duris. Viduje patiesti kilimai, ant kurių dirbama, valgoma ir miegama. Taigi, jau įžengiant pro kiemo vartus, reikia nusiauti batus, taip išreiškiama pagarba namams, i kuriuos atėjai. Mažame pastate gyvena daug žmonių. Žemesnių kastų indams yra įprasta turėti 5- 8 vaikus. Tokia gausi šeima turi tik vieną kambarį, kuriame išsitenka. Name dažniausiai gyvena 3- 4 šeimos. Ne visi kalba angliškai, dažnai tenka kalbėtis gestais, ženklais. Šeimoje, kurioje svečiavausi, keli šeimos nariai puikiai kalbėjo angliškai, jie papasakojo apie šeimos tradicijas bei padėjo bendrauti su kitais šeimos nariais.

Indų šeimoje dominuoja vyras, jo žodis lemiamas, taip pat jis privalo išlaikyti visą šeimą. Moteris šeimoje atlieka du pagrindinius vaidmenis - augina vaikus ir tvarko namus. Visas maisto ruošimas vyksta ne itin švarioje aplinkoje: basi indai sėdi ant žemes, sudėję malkas, užsidega ugnį ir ruošia maistą. Įdomu ir neįprasta stebėti tokį valgio gaminimą, bet paragavęs suprantu, kad maistas paruoštas nepakartojamai.
Sužavėjo neįprastos indų vestuvių tradicijos. Čia taip pat svarbiausia yra tėvo nuomonė, jis randa dukrai arba sūnui antrąją pusę. Jaunieji vienas kitą dažniausiai pamato tik vestuvių dieną, kartais tėvai organizuoja kelis trumpus susitikimus prieš vestuves. Tačiau būsimieji jaunavedžiai iki vestuvių gali bendrauti telefonu. Vidutinėse indiškose vestuvėse dalyvauja 2 000 žmoniu, šventė trunka net iki 10-ies dienų. Didelės vestuvės yra įprasta šiuose kraštuose, jose dalyvauja ne tik jaunavedžių šeimos draugai, bet ir draugų draugai, bet kartais net ir visas kaimas. Jaunieji negali prieštarauti tėvo parinktai antrajai pusei. Nesusilaikiau ir uždaviau klausima, ar leistų tėvas savo dukrai tekėti už užsieniečio, kurį mylėtų. Pasirodo, toks žingsnis būtų nesuprastas kaimo, tuomet būtų pasmerkta ne tik dukra, bet ir jos šeima: niekas nebekalbėtų ir net nebevalgytų prie to paties stalo. Bet situacija iškart keičiasi, jei sūnus norėtų vesti užsienietę. Tuomet tokia santuoka yra galima, nors ir neįprasta. Tai dar karta parodo išskirtines vyro pozicijas indų šeimoje.
Indai tvirtai tiki, kad mylėti galima vieną kartą gyvenime ir meilė yra amžina. Šeima yra svarbiausia, ką jie turi, todėl indai labai brangina vienas kitą.
Pasisvečiavęs indų šeimoje, supratau, kad mačiau didelį skurdą, atviras širdis ir plačias šypsenas.

Kodėl būtent Indija? Ji turi viską, ko mums reikia šioje dviejų mėnesių kelionėje - kalnus ir dykumas, paplūdimius ir džiungles, šventyklas ir ilgaamžę istoriją, egzotišką maistą ir įdomius žmones. Prieš skrydį emocijos gerokai svyravo. Dieną prieš skrydi i Indiją sėdėjau ir mąsčiau, ar galima sau leisti viską palikti ir leistis i kelionę dviems mėnesiams, bet oro uoste įsėdus į lėktuvą aplankė laisvės ir nepriklausomybės pojūtis.

Lėktuvui nusileidus Džaipure (miestas Indijoje, Radžastano regione) pasitiko begalė veriančių žvilgsnių, nes atrodėm ne taip kaip vietiniai gyventojai. Pulkas žmonių pribėgę pradėjo įkyriai siūlyti pirkti iš jų maistą bei įvairius daiktus. Tai anaiptol nepanašu i mūsų prekeivius. Kiekvienas vakarietis indo akyse - turtuolis. Indai nesupranta, kad ir turistų biudžetai yra riboti, dėl šios priežasties jie nenori prarasti ne vieno pirkėjo: laiko už rankos, neleidžia praeiti, negirdi žodžio “ne”. Žmonių minia seka paskui. Patys drąsiausi - vaikai, jie stveria už rankos ir nuolat kartoja “rupees” (Indijos piniginis vienetas).

Galbūt tai skamba keistai, bet šie žmonės visada šypsosi, visada, net kai neduodi jiems prašomų pinigų. Indijoje prarandamas laiko pojūtis. Vos kelios dienos kaip keliauju Radžastano regione, bet atrodo, jog praėję keli mėnesiai.

Čia visas gyvenimas vyksta gatvėje - miestai niekada nemiega, nes šurmulys amžinas ir nemažėjantis. Tūkstantinės minios juda gatvėmis be šaligatvių. Jose visi randa sau vietą - rikšos (triratės transporto priemonės, primenančios karietą, kurias traukia žmogus), vežimai su arkliais, pakinkyti kupranugariai, benamiai šunys ir senos mašinos. Žemiausios kastos indai gyvena šalikelės grioviuose pasistatę būstą iš kartotinių dėžių. Aplink vaikšto karvės. Jos - šventas gyvūnas Indijoje, lygiateisės gatvės gyventojos kaip ir žmonės.

Didelis šurmulys ir judėjimas įtraukia į Indijos gyvenimo ritmą. Kiekviename žingsnyje esi kalbinamas. Indai labai smalsūs žmonės, jie nori pasisveikinti, paklausti, iš kur atkeliavai, nusifotografuoti, bendrauti, jiems viskas įdomu. Prie Indijos reikia priprasti, nes aplinkinių rodomas dėmesys turistui - milžiniškas.