Rezultatai

Rikša – tai dažniausiai triratė transporto priemonė labai populiari Azijoje, o ypač Indijoje. Rikšų yra daugelio rūšių ir jos yra pagrindinė žmonių trumpų atstumų įveikimo priemonė. Taigi trumpai apie vadinamus tuk-tuk‘us:)
Jie zuja visur - gatvelėse, skersgatviuose, vienos išmargintos piešiniais, kitos papuoštos spindinčiais blizgučiais, dievų statulėlėmis. Svarbus jų bruožas - visada linksmai nusiteikę ir dainuojantys vairuotojai, kurie neįtikėtinais būdais lenkia dideles mašinas ir išsikovoja vietą kelyje. Trumpo atstumo kaina svyruoja nuo 20 iki 40 rupijų (apytiksliai 1,5-3 Lt), kaina dar priklauso nuo to kokiame mieste esate ir kaip gerai derėtis mokate:)

POPULIARIOJI motorikša
Motorikšų daugiausia Indijoje ir jos pačios greičiausios bei naujoviškiausios lyginant su kitais tuk-tuk‘ais. Jų greitis iki 40-50 km/h. Dažnai motorikšos turi vardus, tokius kaip: Krishna ar Ganesh (indų dievų vardai), tai Indijoj dažnas reiškinys. Kalbant apie dievų vardus, tai juos turi ne tik transporto priemonės, bet ir viešbučių kambarių pavadinimai (vietoje skaičių numeracijos):)

ILGAAMŽIŠKOJI dviratė rikša

Jau labai seniai šios rūšies rikšos egzistuoja Indijoje. Išskirtiniai bruožai – rikšų vairuotojai. Keletą kartų važiavęs šiuo tuk-tuk‘u, vairuotoją atsiminsi ilgai. Jie dirba kone visą parą, o kai turi laisvą pertraukėlę įmantriai įsirango ant dviračio kėbulo ir užmiega.
Anksti ryte keliaujant Indijos gatvėmis, galima pamatyti begales stovinčių rikšų ir jose miegančių jų šeimininkų. Dažnas rikšos vairuotojas ant galvos yra užsirišęs skarelę, ji jam reikalinga ne tik tam, kad minant prakaitą sugertų, bet ir naktį pagalvę atstotų. Jei pas rikšos vairuotoją nėra skarelės ant galvos, vadinasi jis ją yra užsirišęs ant kaklo arba rankos.

BEIŠNYKSTANTI tempiamoji rikša

Šis tuk-tuk‘as, kitaip nei kitos rikšos, atrodo nepritaikytas patogiam žmonių gabenimui. Bet turbūt tik europietiška akis gali taip pagalvoti. Žmogus atsisėda į tuk tuk‘o krėslą, o jį betempiantis rikšos „vairuotojas“, užsidėdamas ant pečių visą šią transporto priemonę tempia ją tikslo link. Šiuos tuk-tuk‘us Indijoje galima pamatyti tik viename mieste – Kalkutoje, kuriame gyvena apie 15 milijonų gyventojų. Indai pasakojo, kad šių rikšų vairuotojai gyvena labai trumpai - tik iki 40 metų, o šio trumpaamžiškumo priežastis – fiziškai nualinti kūnai.

Jeigu Lietuvoje ieškotume kažko panašaus į tuk-tuk‘us, galbūt gimininga siela jiems galėtų būti velomobiliai. Beje, matėme, kad Marijampolėje yra UAB „Rikša“ teikianti taxi paslaugas. Tikimės kad jų vairuotojai tokie pat išradingi kaip ir Azijoje:)

Štai kaip Kambodžą pristato kelioninis draugas - Lonely Planet gidas: „Cambodia: a country with a history both inspiring and depressing, an intoxicating place where the future is waiting to be shaped“ – vyrukai ir merginos iš šio kelionių gido visiškai teisūs. Kambodžoje teko lankytis šių metų pavasarį, drąsiai sakome, kad tai viena įspūdingiausių Azijos šalių, kurioje teko būti.

Įdomių faktų? Raštingumas Kambodžoje – 73,6 %, gyvenimo trukmė – 58 metai. Gyventojų - apie 14 milijonų, profesionalių psichiatrų skaičius Kambodžoje – 20. Taip, dvidešimt. Nuliukų nepraleidome.

Remdamiesi savo patirtimi, keliaujantiems į Kambodžą išskyrėme kelis pagrindinius dalykus:

Vizos.
Viza vykstant į Kambodžą yra reikalinga. Ją galima pasidaryti kertant Tailando-Kambodžos sieną, bet tai daugiau primena rip-off’ą pasienyje – 20 USD – porą valandų muitinės eilėje, daugybė popierinių formų ir antspaudas jau pase:)

Vietinis transportas ir lankytinos vietos.
Į Kambodžą vykome vietiniu autobusu, iš Bangkoko tiesiai į Siam Reap miestą, kuriame stovi visas Angkor Wat šventyklų kompleksas, taip pat įspūdingas naktinis turgus. Skirkite ten 2-3 dienas, ši vieta lankant Kambodžą turėtų būti highlight’as. Iš Siam Reap su speedboat (kažkas panašaus kaip Lietuvoje būdavo laivas „Raketa“ iš Kauno į Nidą) perplaukėme beveik visą Kambodžą ir vykome į sostinę Phnom Penh. Šią atkarpą galite sukarti ir autobusu, bet rekomenduojam laivą – įspūdingi vaizdai plaukiant pro žvejų kaimelius ir tikroji Kambodža - skurdi ir kartais suvirpinanti širdį.
Sostinė Phnom Penh - išraiškinga, bet Siam Reap paliko didesnį įspūdį. Jeigu domitės istorija, būdami Phnom Penh būtinai apsilankykite Killing Fields, Raudonųjų Khmerų aukų žudymo laukuose – sukrečiantis vaizdai.
Priklausomai nuo to, kiek Kambodžoje turėsite laiko, aplankykite Siam Reap ir Phnom Penh, o jeigu norite daryti mixed - kultūrinį ir chill trip’ą, dar siūlome aplankyti Sihanoukville - Kambodžos vakaruose – super paplūdimiai ir nightlife. Bet priklausomai nuo to, kur vyksite iš Kambodžos - į Tailandą, Vietnamą, ar Laosą, Kambodžos maršrutą logistiškai būtų protinga susidėlioti atsižvelgiant būtent į tai.

Žmonės.
Jeigu kas paklaustų, kas labiausiai įstrigo Kambodžoje, turbūt atsakytume, kad žmonės. Nuoširdūs, šilti, paslaugūs. Turistinėse vietose šiek tiek įkyrūs, mažuose kaimeliuose - naivūs, bet visada besišypsantys. Žinant sukrečiančią šios šalies istoriją, tai labai stebino. Nemažai žmonių nuo minų netekę rankų ir kojų, daug kur gatvėje galima pamatyti juos grojančius, dainuojančius, su užrašu “Mine victim”.

Maistas.
Jeigu patinka azijietiška virtuvė - Cambodia is the place to be. Gan aštru, daug prieskonių, bet jų virtuvė (mūsų nuomone) nusileidžia Thai patiekalų įvairovei. Tailandiečiai gal daugiau improvizuoja.

Pinigai.
Pigu. Kambodžos (atsargiai! - labai šiurkštus) keturių rankų Khmerų masažas - 10-15 USD, pietūs restorane - 10 USD, gatvės užeigoje - 3-4 USD, tuk-tuk’as mieste iš A į B - apie 3 USD. Siam Reap kainos šiek tiek aukštesnes nei kitur, nes dauguma vietinių verčiasi iš turistų srauto.

Pavojai.
Kaip ir visur Azijoje - smulkios vagystės. Faktas, kad laukuose sproginėja minos, apsilankius Kambodžoje daugiau panašus į mitą. Antimaliariniai vaistai - pasikonsultuokite su profesionaliu gydytoju.

Lassi – indiškas jogurto gėrimas su prieskoniais. Jis skatina virškinimą bei yra sveikuoliškas gėrimas, kuris gali pagardinti vakarienę arba būti pateiktas kaip desertas.
Yra dvi pagrindinės Lassi rūšys: tradicinis (sūrusis) ir desertinis (saldusis). Lassi labai lengva pasigaminti, didelių pastangų nereikia ir užtunkate vos kelias minutes, o skanaudami jaučiate tikrą indišką skonį. Pabandom?

Tradicinis sūrusis Lassi

Prieskoniai, kuriuos naudojame:
- kuminas;
- garam masala;
- druska.

Kuminas

Garam masala

Taip pat reikės:
- natūralaus jogurto;
- vandens.

Į indą supilame 0,5 l natūralaus jogurto, 0,5 l šalto vandens, įberiame ½ šaukštelio kumino, ½ šaukštelio garam masalos, ½ šaukštelio druskos ir plakame plaktuvu 2 minutes. Tuomet išpilstome i stiklines. Štai ir viskas, skanaus, praneškit ar patiko:)

Kur viską įsigyti?
Garam masalos ir kumino siūlome ieškoti prieskonių parduotuvėlėse. Jei nerandate, parašykite – pasakysim kur rasti:)

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…

Antroji Justės pasakojimo apie kelių savaičių kelionę po Indiją su “Voyage-Voyage” dalis (pirmąją dalį skaitykite čia). Pirmosios dienos Indijoje Justės akimis, kultūrų skirtumai, kelionės vietiniu traukiniu, vakarienė indų šeimoje, bolivudiniai filmai - skaitom toliau kaip jai sekėsi. Ir dar kartą tariame didelį AČIŪ už atsiųstą feedback‘ą apie kelionę su mumis.

Pirmą vakarą ragavau indiškos čhai masala – labai specifinė indiška arbatėlė, užsikandau šviežiai kepta traškia naan (indiška duonytė) ir su Dariumi aptarėme tolesnius kelionės planus. Prie mūsų prisijungė vietinis gidas iš Indijos, kuris likusį kelionės laiką patardavo kur skaniau pavalgyti, kiek iš tiesų verta minkštutė šilko skarelė, derėdavosi su vežikais, pasakodavo apie kultūrinius ypatumus ir smagiai šypsodavosi, kai kas penkioliką minučių ką nors pamačiusi tiesiog netekdavau amo. Indijoje tikrai yra ką pamatyti, išgirsti, užuosti, paragauti, paliesti, nujausti… Nenoriu visko detaliai pasakoti – kiekvienas žmogus viską patiria vis kitaip, atranda savas vietas ir nuotykius, kita vertus neužtektų nei laiko nei žodžių nusakyti viską, ką išgyvenau keturias savaites rikšomis, taksi, sausakimšais autobusais, miegamaisiais traukiniais ir pėsčiomis keliaudama po nematytus kraštus. Skirtingų religijų šventyklos, kur gavau unikalią progą stebėti įvairias mistines apeigas, prieskonių turgūs – vietiniai tik ir siūlo paragauti savo gėrybių, skonių įvairove stebinantis maistas, ir šiaip keistenybės už kiekvieno kampo.
Kiekvienas miestas vis kitoks – Delio parkai, a la prabangūs rajonai ir sausakimšos gatvės, Džaipūro rožinis senamiestis viliojantis kilimų, šilkų ir sarių parduotuvėmis, Agra kur stebėjome kvapą gniaužiantį saulėlydį prie Taj Mahal‘o mažytis Orcha miestukas – ten nakvojome pasakiškame viešbutyje – palapinėje, kuris įsikūręs šimtamečių šventyklų apsuptyje ir žinoma, dvasingasis, su niekuo nepalyginamas Varanasi – šventas miestas prie Gango upės, kur oras pritvinkęs smilkalų aromato, šventų giesmių skambėsio ir mistinės nuojautos.
Visiškai kitokia nei vakarietiškoji architektūra, maharadžų pilys, apipintos legendomis apie karalius, turėjusius po dvylika nuostabaus grožio žmonų, sienos išmargintos kamasutros paveikslėliais, išpuoštos veidrodžių šukėmis, beždžionėmis aplipusios hinduistų ir budistų šventyklos, gatvėmis šmirinėjantys taikūs vegetarai šunys, išlepintos karvės ir, žinoma, žmonės – naivūs, kartais įkyrūs, draugiški, dvasingi indai. Pasipuošę ir kūnus baltais dažais išsitepę šventieji sadu ir savęs indiškame margumyne beieškantys atsipalaidavę vakariečiai– visa tai galima surasti Indijoje. Neužtenka vien matyti– norisi viską paliesti, suprasti ,užuosti, išgirsti ir paragauti– kiekvieną dieną mėgavausi vis kitu vietiniu maistu. Valgėme ir prabangiuose vakarietiško tipo restoranėliuose (kur meniu pradžioje pažadama, jog visos daržvės nuplaunamos steriliu vandeniu) ir vietinėse užeigose.
Vis dėl to skaniau nei bet kurioje užeigoje, pavalgėme vietinės šeimos namuose– ten mus pakvietė ir svetingai priėmė tas pats indas gidas. Gavome unikalią progą pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, jų namus, papročius… Sėdėjome prie stalo žvakių šviesoje su šeimos galva besikalbėdami apie įvairius kultūrinius skirtumus, o šeimos moterys vis vaišino namie ruoštais tradiciniais patiekalais.

Patyriau daugybę nepamirštamų įspūdžių– lankėmės ir bolivudiniame kine, ir didingose šventyklose, gėrėjomės saulėtekiais ir saulėlydžiais, iš arti stebėjome indiškas vestuves bei laidotuves, miegojom pasakiškuose viešbučiuose, o kartais traukiniuose. Spalvingomis gatvėmis dardėjome rikšomis, plaukėme valtimis, pėščiomis klaidžiojome siurrealistinėmis senamiesčių gatvelėmis, ragavome aštrų, saldų, rūgštų– tiesiog labai kitokį maistą. Vvietinės moterys išmargtino mano rankas henna dažais, išmokė kaip užsivilkti sarį… Mano namuose iki šiol skamba bolivudinės ir meditacinės dainos, o naktimis dar kartais sapnuoju indiškas pasakas, kurios, pasirodo, yra tikros…
Aš į Indiją būtinai sugrįšiu ir drąsiai rekomenduoju čia apsilankyti savo tėvams bei draugams. Visos šalys turi savo paslėptų lobių, stebuklų ir tamsiųjų pusių– kiekvienas žmogus kelionę patiria labai individualiai, į aplinką žvelgdamas per savąją prizmę. Gali keliauti vienas, arba su draugų būriu– tačiau beveik niekad nepavyktų išsiversti be vietinio gido (ypač šalyje lankantis pirmąjį kartą), kurio pareiga yra padėti keliautojui kiek galima intymiau susipažinti su vietine kultūra, pajusti šalies kasdienybės pulsą. Tariu nuoširdų ačiū „Voyage-Voyage“ kolektyvui ir Dariui, kuris buvo ne tik puikus derybininkas, įstabių vietų žinovas, įdomus pašnekovas, ir šiaip labai smagus kompanionas, bet ir išpildė mano svajonę– parodė Indiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ačiū.