Rezultatai

Prieš kelias dienas kartu su maža grupele voyage-voyage keliautojų grįžome iš 2 savaičių kelionės po Indiją. Už kelių dienų į kelionę po Indiją vežame dar vieną keliautojų grupę – taigi, įspūdžių, kaip visada, turime labai daug, o labiausiai įstrigusius pažadame suguldyti čia, mūsų blog’e.

Blog’e su Jumis mažai diskutavome gyvūnų išnaudojimo tema, ir kaip matome iš antraščių spaudoje, ši tema pastarosiomis dienomis labai aktuali ir Lietuvoje. Ši tema mums praeitą savaitę pasirodė aktuali ir Indijoje.

Keliaujant po Indiją, viena iš mūsų stotelių dienai ar dviems būna Jaipur miestas, dar kitaip vadinamas Pink City, kuris dar britų imperijos laikais buvo nudažytas rožine spalva. Taip, fantastinis grožis.

Vienas iš lankomiausių objektų šio miesto apylinkėse yra Amber Fort’as, į kurį visiems atvykusiems į gan statų 2 km kalną yra siūloma įkopti drambliais. Dramblių šiam atvykėlių „džiaugsmui“ yra apie 100, kiekvienas dramblys gali į Amber Fort’o kalną įkopti ne daugiau kaip 4 kartų per dieną nešdamas po 2 žmones (taip Jaipur miesto valdžia kovoja su šių gyvūnų išnaudojimu. Teko būti šiame mieste pernai, užpernai – gyvūnai dirbdavo „non-stop“).

Vieno iš gidų paprašėme papasakoti apie čia dirbančio gyvūno dienos rutiną: dramblys į savo „darbo vietą“ kiekvieną ankstų rytą atkeliauja apie 10-15 km atstumą. Tada per gerą pusdienį įkopia keturis kartus pirmyn-atgal į Amber Forto kalną nešdamas po 2 žmones ir savo šeimininką, kuris smailia aštria lazda baksnoja jam į galvą vietomis paspartindamas, vietomis sulėtindamas gyvūno žingsnį. Pasibaigus darbo dienai, gyvūnas grįžta tuos pačius 10-15 km namo, yra pamaitinamas ir didelė tikimybė – išnuomojamas „vakarinei programai“ - vestuvėms, ar privačiam pajodinėjimui. Po tokio darbo drambliai į „pensiją“ nurašomi gan greitai – padidėjęs šių gyvūnų jautrumas ir agresyvumas yra pagrindinės priežastys nebeleidžiančios dirbti šio darbo.

Amber Fort'o kalnas, į kurį kopia drambliai

Mes, voyage-voyage, su mumis keliaujantiems šį pajodinėjimą drambliais visada įskaičiuodavome į kelionės kainą. Bet kiekvieną kartą vėl ir vėl išgirdus, pamačius, pajautus tą atmosferą prie Amber Fort’o – suvirpa širdis ir susimąstome dar kartą – nors šis pasijodinėjimas drambliais kelioniniuose giduose yra minimas kaip „must-see“ ar „must-do“ pramoga, mes nuo šiol visada Jūsų, keliaujančių su mumis paklausime prieš kelionę – ar TIKRAI norite kopti drambliais, ar šį atstumą įveiksime džipais ar pėsčiomis?

Nes mums atrodo, kad suglamžytas doleris, ar turisto saldainis, įkištas gyvūnui į straublį po kelionės gali būti dar didesnis skatinimas gyvūno išnaudojimui. O kaip atrodo Jums?

Rytuose, ypač Indijoje, kopijuojamas vakariečių aprangos kodas. Dažniausiai kopijuoja tie, kurie dirba turizmo sferoje ir dažniau susidūria su atvykėliais: „My friend, I promise to wear skinny jeans like you do.“ Pasikartosim, indai yra naivūs. Kartais netgi duoda palaikyti savo kūdikius, nufotografuoja ir savo giminei rodydami giriasi: „Čia draugai iš Europos su mūsų sūneliu.“

Norint būti „šiek tiek europietiškesniu“, indas, kuriam religija draudžia valgyti mėsą, kartais, pasislėpęs nuo tėvų, arba būdamas užsieniečių kompanijoje, būtinai jos paragaus. Tas pats galioja cigaretėms ar alkoholiui. O vaikai iš Delio lūšnynų tavęs paprašys nupirkti ne vandens, o „Coca-Colos“, duoti ne rupiją, o dolerį.

Pozityvus Vakarų copy paste. Daug kur Azijoje dideliuose prekybos centruose neberasi plastikinių maišelių, už juos reikės mokėti arba bus pasiteirauta, ar tau tikrai jų reikia.

Gyvas copy-paste. Indijoje pirkome „senoviškas, anglų imperijos monetas, ištrauktas iš Gango upės“. Parsivežę jas į Europą, norėdami įsitikinti jų tikrumu, nunešėme į Londono Portobello turgų, pas britų antikvarininkus. Atsakymas: „fake“.

Vakarai nuo Rytų. Tačiau europiečiai ne ką išmoningesni, kopijuoja indišką aprangą, gyvenimo būdą ir muziką. Užtektų pasižiūrėti į vaikius su dredais ir ultraspalvota išore „Baltuose drambliuose“. Kopijuojam jogos centrus, rytietiškų masažų salonus, restoranus, namų dekoravimus Budomis, „nušvitimus“ ir t.t. Taip pat akivaizdus pjovimasis lyginant „Starbucks“ ir „Cafe Coffee Day“, „American Idol“ ir „Indian Idol“, ir taip be galo.

Žodžiai: voyage-voyage ir pravda

Delio mados savaitė. Ji nėra tokia monstriškai baisi, kaip galėtų pasirodyti pažiūrėjus Bolivudinių filmų, raudonų jų kilimų ir pan. Aišku, čia nėra Alexanderio McQueeno pasekėjų, nei Garetho Pugho linijų bei formų, bet vis tiek DMS nustebinti tikrai gali. Ypač James Ferreira. Dar nustebins, kad rudens – žiemos kolekcijos susideda iš miniakų ir trumpų rankovių. O dar keisčiau vieną po kitos matyti manekenes su sariais, kuo gudriau modifkuotais ar išpuoštais. Pompastic.

Turgūs. Gyvenimas turguje prasideda nuo chai masala arbatos puodelio anksti ryte. Prekeiviai viską atsitempia ant savo pečių, kartais – keistomis transporto priemonėmis. Chandi Chowk – vienas įspūdingiausių turgų Azijoje ir jį būtina aplankyti. Dydžiu jis prilygsta miestui ir yra dažnai filmuojamas Bolivudo filmuose. Ten ir rasi geriausių lauktuvių: dantų pastos miltelių, prieskonių, liežuvio valiklio (Indijoje labai populiarus prietaisas) ir t.t. Beje, privalomos lauktuvės – marškinėliai iš tantrauniverse.com, kurie kartais švelniai paflirtuoja su konfliktiniais musulmonų ir hindų santykiais. Taip pat turguose galima nusipirkti įvairiausių marškinėlių su užrašais: Ipod – Ipoo, Adidas – Adihash, Puma – Coma ir t.t. Tiesa, tokie pasišaipymai iš vakarietiškų brendų parduodami ne tik Delyje, bet ir visuose Rytuose. Eiti apsipirkinėti geriausia su vietiniais, tuomet viską įsigysi realiomis kainomis.

Delio turčiai. Jie – Pietų Delyje. Ten - krūva vietų, kur įvažiavimas galimas tik su leidimais. Restoranai, butikai, privatūs namai su apsauga, vaizdo kameromis, daugybe tarnų. Toje miesto dalyje gyvena karininkai, didelių kompanijų savininkai, žvaigždės, politikai. Beje, politikai ir dvasiniai lyderiai yra kiečiausi bičai šalyje. Jeigu indai mokėtų suderinti savo religines pažiūras su politika, bristų iš skurdo daug sparčiau ir, pavyzdžiui, Kiniją vytųsi daug greičiau.

Maistas Delyje. Netiesa, kad skaniausias maistas Indijoje – pirktas gatvėje.
Daug brangaus neskanaus maisto yra backpacker’ių pamėgtame ir spalvočiausiame Main Bazaar rajone netoli New Delhi geležinkelio stoties. Atrodo, kad visi meniu ten sudaryti copy paste principu: tiek europietiški patiekalai (burgers, pasta ir t.t.), tiek kinų virtuvė (noodles, vištiena ir t.t.), tiek indų karis. Smagiausi pusryčiai – ant bet kurios kavinės stogo, iš kur puikiai matosi Delio šurmulys. Jei ieškai konkrečiai, eik į „Indian Club House“ (prie Main Bazaar). Jei ieškai veganiškų patiekalų, neprasuk pro „Bananna Leaf“ (Connaught Place). Skaniausia kava – tinkle „Cafe Coffee Day“. Ypač gardu išgerti puodelį „Iced Escimo“ ant dulkino ir sauso Delio grindinio.

Šokiam. Vienas įdomiausių variantų Delyje – naktinis klubas „Elevate“, įsikūręs septyniasdešimtųjų moderniajame Noida priemiestyje, suprojektuotas kaip Londono „Fabric“. Tačiau dėl muzikos, ypač klubinės, į Delį važiuoti draudžiama. Ten ji labai bloga.

Vidutinės kainos. Delis gali būti ir žiauriai brangus, ir žiauriai pigus. Kambariui + maistui + transportui + kišenpinigiams dienai gali užtekti 300 rupijų, bet jeigu nori pasijausti maharadža, viskas gali kainuoti ir 30 000 rupijų. Jeigu keliauji su vidutiniu biudžetu – 1000 rupijų dienai užteks. Kainos čia panašios kaip Balkanuose.

-Valiuta: apie 20 rupijų (Rs) – 1 Lt.
-Rūkantiesiems patariama cigaretes pirkti oro uoste, nes gatvėje didelė tikimybė nusipirkti padirbtų ir netikrų. „Marlboro“ kainuoja apie 5-6 Lt. Mažai rūkantiems Delio gatvėse cigaretės vis dar parduodamos ir po vieną.
-Legalus ir labai populiarus yra kramtomas tabakas, vadinamas gutka. Dauguma rikšų vairuotojų bei žemesnės kastos indų jį kramto. Pakelis – 2 rupijos, t.y 0,1 Lt.
-Tradicinė indiška duona, vadinama chapati, kepama gatvėje – 3-5 rupijos.
-Vanduo – visada privaloma tikrinti, ar jis gerai užsuktas. Būtina žinoti, kad vandens kaina užrašyta buteliuko viršuje (ji svyruoja nuo 12 iki 18 rupijų) – tada gali būti ramus, kad nepermokėjai.
-Alus – brangus. Populiariausias yra šviesus „Kingfisher“ – 50-80 rupijų.

Apie pačias turistiškiausias Delio vietas – tvirtovę Red Fort, aukščiausią pasaulyje plytų minaretą Qutb Minar, naujojo Delio centre įsitvirtinusį karo memorialą pavadinimu India Gate, galerijas (National Gallery of Modern Art ir pan.) – skaityk turistiniuose giduose.

Žodžiai ir ištraukos: voyage-voyage ir pravda.

Intro. Keliaujant į Indiją, Delis vienaip ar kitaip yra neišvengiamas kelionės startas. Taip pat, grubiai tariant, Delyje gali rasti visa tai, kas yra blogiausia Indijoje. Tačiau paieškojęs giliau, gali užkliūti už kai ko geresnio.

Visų pirma, Delis yra milžiniškas scam – išdūrinėjimo – miestas. Kvailina visi: taksi ir rikšų vairuotojai, vietiniai gidai, viešbučių personalas (gal išskyrus top-end vieteles). Pirmą kartą atvažiavus į Delį gali susidaryti įspūdis, kad visi scam’eriai – viena didelė ir galinga struktūra, nusiteikusi prieš tave ir tavo vakarietišką ego.

Pirmas kontaktas su Indija – Delio oro uostas. Tik atskridus nereiktų išsigąsti, jei kyla staigus noras sėsti į artimiausią lėktuvą, kuris skrenda į, pavyzdžiui, gardaus maisto Kretos salą ar net tingiąją Turkiją. Pirmąsias valandas keiki visus – ypač tuos, kurie įkalbėjo/rekomendavo čia atvažiuoti, šlykštiesi viskuo – pradedant Delio slums’ais (lūšnynais), primenančius Glastonbury festivalį po lietaus, baigiant perdėtu indų paslaugumu. Tačiau bėgant valandoms, vėliau dienoms, tau tai pradeda patikti. Tai ir yra Delio magija.

Ne paslaptis, kad dirbk-pirk-mirk robotukų armijai tapo įprasta kalbėti, kaip madinga važiuoti į rytus, į Indiją, į Delį. Pagaliau vis daugiau žmonių pradeda atsibosti all-included viešbučių apyrankės, gidai su į viršų iškeltais skėčiais, barselonos, milanai, turkijos ir nardymai. Vis daugiau vakariečių meta sau iššūkius ir kraunasi kuprines kelionei į Rytus. Pamatyti save iš šono, vieniems tai patinka, kitiems – visai ne.

Karvės. Kaip ir visur Indijoje, jos yra eismo dalyvės. Ką bedarytų, joms privaloma suteikti pirmenybę, ir čia negalioja jokia dešinės rankos taisyklė. Sukelti eismo įvykį su karve – tragedija. Tai – absoliučiai bloga karma. Netgi matėme „žalią“ šūkį: „Plastic is drastic. Plastic is killing our cows. Avoid it.“

Kinas. Nepakartojamas patyrimas – išbandyti ir vėliau palyginti patį prasčiausią Delio kino teatrą, į kurį įėjimas kainuoja 20 rupijų, ir brangiausią – 250 rupijų. Užteks tam skirti pusdienį. Viename nieko tokio, jei kas nors nusičiurškia kino salės kampe, kitame kreivai žiūrima, jei ateini su flipflopais.

Transportas. Dviračiai-rikšos (trumpa kelionė kainuos apie 10-20 rupijų), auto-rikšos, autobusai, metro, privatūs taksi… Metro ypatingai švarūs. Tik nenustebk pamatęs įspėjamąjį užrašą: „nevažinėti ant stogų, bauda“. Taip nutinka, kai metro perpildytas. Tuomet labai skubantys nesididžiuoja ir rizikuoja, bet pavažiuoja ant stogo.

Pavojai. Paradoksalu, bet pavojingiausia ir kartu saugiausia (daug backpacker’ių) vieta Delyje – rajonas Main Bazaar. Jame pilna apsvaigusiųjų nuo hašišo ir heroino, smulkių vagysčių autobusuose. Keliaujant traukiniu bagažą patartina prirakinti geležinėmis grandinėmis. Tačiau apskritai Delyje, kaip ir visoje Indijoje, gali jaustis saugiai: indai naivūs žmonės, labai daug ir nuoširdžiai šypsosi, galbūt bandys išvilioti pinigų, bet tau pačiam nieko blogo nepadarys.

Žodžiai ir ištraukos: voyage-voyage ir pravda.

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…