Rezultatai

Įpusėjus antrajai kelionės po Indiją savaitei, vis dar negaliu atsistebėti indų svetingumu. Jie kažkaip kitaip suvokia pasaulį: paklausus, kaip sekasi, visuomet šypsodamiesi atsako, jog puikiai ir priduria, kad kiekviena diena yra dovana, nes gyvename taip trumpai, jog nėra vietos liūdesiui…
Šypsosi visi - ir vargšai, ir turtingi.
Teko svečiuotis pas daugiavaikę neturtingą indų šeimą. Neturtingų indų namai anaiptol nepanašūs i mūsiškius. Vieno arba dviejų aukštų pastate yra plyšių, kurie primena duris. Viduje patiesti kilimai, ant kurių dirbama, valgoma ir miegama. Taigi, jau įžengiant pro kiemo vartus, reikia nusiauti batus, taip išreiškiama pagarba namams, i kuriuos atėjai. Mažame pastate gyvena daug žmonių. Žemesnių kastų indams yra įprasta turėti 5- 8 vaikus. Tokia gausi šeima turi tik vieną kambarį, kuriame išsitenka. Name dažniausiai gyvena 3- 4 šeimos. Ne visi kalba angliškai, dažnai tenka kalbėtis gestais, ženklais. Šeimoje, kurioje svečiavausi, keli šeimos nariai puikiai kalbėjo angliškai, jie papasakojo apie šeimos tradicijas bei padėjo bendrauti su kitais šeimos nariais.

Indų šeimoje dominuoja vyras, jo žodis lemiamas, taip pat jis privalo išlaikyti visą šeimą. Moteris šeimoje atlieka du pagrindinius vaidmenis - augina vaikus ir tvarko namus. Visas maisto ruošimas vyksta ne itin švarioje aplinkoje: basi indai sėdi ant žemes, sudėję malkas, užsidega ugnį ir ruošia maistą. Įdomu ir neįprasta stebėti tokį valgio gaminimą, bet paragavęs suprantu, kad maistas paruoštas nepakartojamai.
Sužavėjo neįprastos indų vestuvių tradicijos. Čia taip pat svarbiausia yra tėvo nuomonė, jis randa dukrai arba sūnui antrąją pusę. Jaunieji vienas kitą dažniausiai pamato tik vestuvių dieną, kartais tėvai organizuoja kelis trumpus susitikimus prieš vestuves. Tačiau būsimieji jaunavedžiai iki vestuvių gali bendrauti telefonu. Vidutinėse indiškose vestuvėse dalyvauja 2 000 žmoniu, šventė trunka net iki 10-ies dienų. Didelės vestuvės yra įprasta šiuose kraštuose, jose dalyvauja ne tik jaunavedžių šeimos draugai, bet ir draugų draugai, bet kartais net ir visas kaimas. Jaunieji negali prieštarauti tėvo parinktai antrajai pusei. Nesusilaikiau ir uždaviau klausima, ar leistų tėvas savo dukrai tekėti už užsieniečio, kurį mylėtų. Pasirodo, toks žingsnis būtų nesuprastas kaimo, tuomet būtų pasmerkta ne tik dukra, bet ir jos šeima: niekas nebekalbėtų ir net nebevalgytų prie to paties stalo. Bet situacija iškart keičiasi, jei sūnus norėtų vesti užsienietę. Tuomet tokia santuoka yra galima, nors ir neįprasta. Tai dar karta parodo išskirtines vyro pozicijas indų šeimoje.
Indai tvirtai tiki, kad mylėti galima vieną kartą gyvenime ir meilė yra amžina. Šeima yra svarbiausia, ką jie turi, todėl indai labai brangina vienas kitą.
Pasisvečiavęs indų šeimoje, supratau, kad mačiau didelį skurdą, atviras širdis ir plačias šypsenas.

Kodėl būtent Indija? Ji turi viską, ko mums reikia šioje dviejų mėnesių kelionėje - kalnus ir dykumas, paplūdimius ir džiungles, šventyklas ir ilgaamžę istoriją, egzotišką maistą ir įdomius žmones. Prieš skrydį emocijos gerokai svyravo. Dieną prieš skrydi i Indiją sėdėjau ir mąsčiau, ar galima sau leisti viską palikti ir leistis i kelionę dviems mėnesiams, bet oro uoste įsėdus į lėktuvą aplankė laisvės ir nepriklausomybės pojūtis.

Lėktuvui nusileidus Džaipure (miestas Indijoje, Radžastano regione) pasitiko begalė veriančių žvilgsnių, nes atrodėm ne taip kaip vietiniai gyventojai. Pulkas žmonių pribėgę pradėjo įkyriai siūlyti pirkti iš jų maistą bei įvairius daiktus. Tai anaiptol nepanašu i mūsų prekeivius. Kiekvienas vakarietis indo akyse - turtuolis. Indai nesupranta, kad ir turistų biudžetai yra riboti, dėl šios priežasties jie nenori prarasti ne vieno pirkėjo: laiko už rankos, neleidžia praeiti, negirdi žodžio “ne”. Žmonių minia seka paskui. Patys drąsiausi - vaikai, jie stveria už rankos ir nuolat kartoja “rupees” (Indijos piniginis vienetas).

Galbūt tai skamba keistai, bet šie žmonės visada šypsosi, visada, net kai neduodi jiems prašomų pinigų. Indijoje prarandamas laiko pojūtis. Vos kelios dienos kaip keliauju Radžastano regione, bet atrodo, jog praėję keli mėnesiai.

Čia visas gyvenimas vyksta gatvėje - miestai niekada nemiega, nes šurmulys amžinas ir nemažėjantis. Tūkstantinės minios juda gatvėmis be šaligatvių. Jose visi randa sau vietą - rikšos (triratės transporto priemonės, primenančios karietą, kurias traukia žmogus), vežimai su arkliais, pakinkyti kupranugariai, benamiai šunys ir senos mašinos. Žemiausios kastos indai gyvena šalikelės grioviuose pasistatę būstą iš kartotinių dėžių. Aplink vaikšto karvės. Jos - šventas gyvūnas Indijoje, lygiateisės gatvės gyventojos kaip ir žmonės.

Didelis šurmulys ir judėjimas įtraukia į Indijos gyvenimo ritmą. Kiekviename žingsnyje esi kalbinamas. Indai labai smalsūs žmonės, jie nori pasisveikinti, paklausti, iš kur atkeliavai, nusifotografuoti, bendrauti, jiems viskas įdomu. Prie Indijos reikia priprasti, nes aplinkinių rodomas dėmesys turistui - milžiniškas.