Rezultatai

Šeštąją kelionės savaitę praleidome kalnuotoje Indijos dalyje, svečiavomės Himalajų kalnuose įsikūrusiame Dardžilinge. Miestelis įsispraudęs tarp Butano, Nepalo ir Bangladešo, kadangi jis yra 2134 m aukštyje, iš čia giedrą dieną puikiai matyti visos šalys.

Išvydę Himalajų kalnynų didybę, apstulbome, kokių galiūnų papėdėje yra įsikūrę žmones ir susikūrę gyvenimą kalnuose. Dardžilingas - garsus Indijos kalnų kurortas, o patys indai jį yra praminę „kalnų karaliene“.

Vienas didžiausių malonumų, apsilankius šiame mieste, ankstų rytą, lydint vietinių gyventojų, nuvažiuoti i Tigro kalvos vietovę, iš šios vietos matoma aukščiausia pasaulio viršukalnė Everestas (8848 m) bei kiti šalia išsidėstę kalnų masyvai. Kiekvieną ankstų rytą vyksta entuziastinga ceremonija: daugybė vietinių gyventojų ir turistų, užsirišę šilčiausius šalikus, subruzda i stebėjimo vietą ir laukia, ar nusišypsos sėkmė ir saulei tekant bus galimybė išvysti didingąjį Everestą. Everestas ir kiti kalnai pasirodo ne kasdien, reikia palankių oro sąlygų norint išvysti jų viršūnes. Jei pavyksta pamatyti nors mažiausią debesimis ir rūku paslėptą kalnų viršūnę, pasigirsta plojimai ir sėkmę vainikuoja plačios žmonių šypsenos.

Daugelis apsilanko čia turėdami tikslą išmėginti jėgas kopiant i kalnus. Tai ir vietinių gyventojų mėgstama sporto šaka. Kelis kartus teko matyti besitreniruojančius jaunus berniukus: be kūno apsaugų ir kopimui skirtų batų, tik rankų pagalba jie vikriai lipa aukštyn į 100-150 m olą, kuri tarsi atstoja treniruoklį. Jie tai daro taip manevringai, kad žiūrint į juos atrodo, jog iš tikrųjų rizikos nėra.

Dardžilingas įsikūręs labai aukštai, virš debesų lygio, taigi giedrą dieną įsižiūrėjus galima pastebėti debesis, kurie nusidriekę po miestu, apačioje šlaito. Klimatas labai apgaulingas: viduryje dienos gali sutemti ar pradėti nenumaldomai lyti, taip pat netikėtai gali prašvisti saule.

Visoje Indijoje visus metus karšta, taigi vietiniai gyventojai vėsesnio oro gali tikėtis tik kalnuose. Daugelis turtingų indų savo medaus mėnesį važiuoja švęsti i kalnus.

Vietos gyventojai savo išvaizda labai skiriasi nuo centrinės, šiaurės ar pietų Indijos gyventojų. Jie išsiskiria tamsesne oda ir ryškesniais veido bruožais, siauresnėmis akimis. Moterys nebe taip dažnai pasipuošusios sariais. Taip yra dėl to, kad Dardžilinge yra atvykėlių iš Nepalo ir Tibeto, kurių kultūra per daugelį metų susimaišė su vietiniais gyventojais.

Dardžilingas pasaulyje garsėja kaip didelių juodos arbatos plantacijų ir arbatos eksportavimo lyderis. Arbata ir jos gėrimo ceremonija šiame mieste turi itin svarbią reikšmę. Arbata geriama dažnai: ir prieš valgį, ir po jo. Ji skinama 4 kartus per metus, spalvotais rūbais pasipuošusios indės su pritvirtintomis pintinėmis prie galvos, žaliuose arbatos laukuose renka derlių. Kiekvieno sezono arbata pasižymi vis kitokiomis savybėmis ir skoniu. Kiekvienas gyventojas gali papasakoti istorijų, kokia svarbi ir reikalinga žmogui yra arbata.

Apibendrinant galime pasakyti, kad kalnuose išvydome dar kitokią, nematytą Indiją su skirtingais žmonėmis, neskubančiu gyvenimo ritmu, sodriomis miesto spalvomis ir vėsesniu klimatu.

Susmulkintas kokosas, susuktas į ovalo formą, apipiltas karštu pienu ir medumi bei pagardintas ananasais ir bananais - tai tradiciniai Pietų Indijos pusryčiai, kuriais mėgaujamės šią savaitę.
Viena iš dviejų mėnesių kelionės stotelių - Kerala, kurortų, šviesiausios saulės ir ajurvedinių masažų karalienė, įsikūrusi Arabijos jūros pakrantėje, Pietų Indijoje. Švaresnė jūra, daugiau besišypsantys ir draugiškesni žmonės, ramybė bei jaukesnės paplūdimių kavinės, kuriuose skaniau pateikiama žuvis- toks būna Keralos vietinių gyventojų atsakymas į klausimą, kur geriau leisti laika – Keraloje ar turistų perpildytuose Goa paplūdimiuose.

Pietų Indija pasižymi vasarišku klimatu visus metus, vidutinė oro temperatūra +32 C, visuomet maloniai šilta ir šviečia saule, lietus lyja vasaros mėnesiais, bet ir tuomet oras alsuoja karščiu. Pietų Indijos gyventojų pagrindinis verslas - turizmo pramonė ir žvejyba, o žuvis čia dažniausiai valgoma ne iš lėkštes, o iš banano lapo, kadangi karštą maistą padėjus ant banano lapo jis prisipildo skanaus aromato. Sveikiausias gėrimas čia - kokoso pienas, kurio galima įsigyti kiekvienoje gatvelėje iš prekeivių arba tiesiog nusiskinti kokoso riešutą nuo palmės. Vietiniai gyventojai labai mikliai laipioja palmėmis.

Paplūdimiai blizga baltu smėliu, o Arabijos jūra į krantą skalauja koralus. Kiekvieną ankstų rytą, kol dar saulė ne tokia kaitri, indai paplūdimyje žaidžia kriketą. Teko stebėti, kaip žaidžia ant smėlio tėvai ir jų vaikai. Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus žaistų Indijos kriketo lygoje, šis žaidimas yra šalies aistra.
Ryte paplūdimyje, grįžę po naktinės žūklės, savo tinklus ištempia žvejai, tuomet galima sutikti keletą indų šeimų, atėjusių nusipirkti šviežios žuvies, krevečių ar kalmarų, kol jie nepateko ant restoranų stalų. Pietų Indijoje jūros gėrybės labai vertinamos.

Keralos paplūdimiai nėra konservatyvūs, kaip įprasta Indijoje. Užsieniečiai ir vietiniai gyventojai maudosi, deginasi, pramogauja su banglentėmis. Tačiau, kad ir kokia supratinga Pietų Indija atrodytų, ji niekuomet neleidžia pamiršti, kokios kultūros yra šalis. Religingos indės negali dėvėti maudymosi kostiumo, jos maudosi vilkėdamos sarius ir prižiūrimos vyro.

Vienas didžiausių malonumų apsilankius Keraloje – išbandyti kelionę dideliu mediniu laivu, kuris savo išvaizda ir vidumi panašus į jachtą. Šie laivai pritaikyti keliavimui įlankomis ir pasakiško grožio vandens kanalais. Laivą galima išsinuomoti parai ar kelioms dienomis ir plaukiant Keralos vandens kanalais aplankyti vietinius gyventojus, grožėtis saulėlydžiais ir prabusti jaukiai įrengtame laivo kambarėlyje. Laivo įgula sudaro kapitonas, jo padėjėjas bei virėjas, kuris nepaliauja stebinti patiekalų įvairove. Dažniausiai šiais laivais plauko romantikos ieškančios porelės, taigi keleiviai visada pasitinkami iškilmingai aprodant kambarius ir įteikiant šaltas, ką tik išspaustas arbūzų sultis. Visos kelionės metu sėdint laivo terasoje- denyje, galima mėgautis vis besikeičiančiais vaizdais. Artėjant saulėlydžiui laivas sustoja gyvenamoje salelėje. Galima aplankyti čia įsikūrusias šeimas, vaikai atvykėlius apipina gėlių vainikais. Apylinkės, kuriomis plaukiama laivu- kerinčios: kelia tveria nulinkusios palmės, krinta prinokę kokosai ir bananai.
Pietų Indija atrodo lyg rojaus kampelis, į kurį veržiasi poilsiauti turtingieji indai bei romantikos pasiilgę vakariečiai.

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste - Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva - vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintoju.
Varanasis - tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti. Patiems indams šis miestas - religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties - kad pelenai būtų išberti i Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija - džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą i Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės - šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūduriuojančias Gange. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.
Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje…

Indų virtuvė - viena spalvingiausių pasaulyje. Pasakoti apie ją kaip apie vienai šaliai būdingą virtuvę - neįmanoma, nes maistas, jo gaminimo būdai, prieskonių įvairovė ir tradicijos skiriasi kiekviename Indijos regione.
Kasdien indiškame meniu atrasdavome vis naujų patiekalų ir nuolat eksperimentuodavome bandydami įvairiausius valgius. Patys indai teigia, jog jų prieskoniai visagaliai, jie ir suteikia virtuvei tiek spalvingumo.

Dauguma indų - vegetarai, tai ir gyvenimo būdas, ir religijos paskata. Akys nustemba, pamačius, jog iš daržovių galima sukurti tiek įvairiausių valgių. Vienas tradicinių šios šalies patiekalų - thali. Jis atrodo įspūdingai. Dideliame padėkle ratu išdelioti mažyciai dubenėliai, kuriuose įvairiausi padažai. Padėklo centre - ryžiai, šviežios daržovės bei chapati - tradicinė indiška duona, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas patiekalas. Tame pačiame padėkle pateikiami ir saldumynai. Indijos restorane thali kainuoja apie 5-7 Lt, o gatvės užeigoje nuo 1 Lt iki 2 Lt. Kiekvienas tik aplankęs šalį privalo paragauti šio patiekalo, jis parodo, kokia spalvota ir skirtinga gali būti indų virtuvė.
Indai valgo tik dešiniąja ranka, retai naudoja įrankius. Labai įdomu juos stebėti valgančius: įgudusios rankos labai mikliai susuka ryžius į gumulėlius, juos mirko padaže, kad būtų patogu pirštais įdėti į burną. Stebėdamas tokią indų valgymo tradiciją, nejučia ir pats pradedi kartoti jų judesius. Tik, žinoma, įgūdžių dar trūksta. Po valgio indai visuomet vaišinasi anyžiais, jie suteikia burnai gaivumo. Kiekviename restorane, užeigoje ar prie šeimos stalo po valgio atnešama lėkštelė su anyžiais. Kelios anyžių sėklos įberiamos į saują, pagardinamos cukraus kristalais ir nuryjamos.
Indijoje labai svarbus arbatos gėrimo ritualas, indai savo dienos neįsivaizduoja be chai masala. Tai tradicinė indų arbata, kuri tampa ir visų turistų, lankančių šalį, nuolatinis gėrimas. Ši arbata virinama piene, o ne vandenyje, į pieną beriami įvairūs prieskoniai ir cukrus. Indai geria tik labai saldžią arbatą.
Keliaudami po Indiją dažnai gėrėme lassi, kuris savo skoniu primena lietuvišką kefyrą. Lassi labai populiaru gerti prieš valgi, kartais jis gardinamas bananais arba mango vaisiumi.
Kadangi indai labai svetinga tauta, daugumoje lankytų restoranų valgiaraščių teko matyti siūlomus europietiškus pusryčius bei kelis visame pasaulyje gerai žinomus patiekalus. Tad kartais ir Indijos restorane galima pasijausti kaip namuose esant toli nuo namų.

Jau trečia savaitė keliaujame po Indiją. Kadangi kelionės maršrutas išsišakojęs po visą šalį, tenka keliauti vietiniu transportu, kuris labai skiriasi nuo europietiško. Jau spėjau susidraugauti su Indijos keliais ir takeliais, bet tik atvykus į šalį man jie sukėlė didelę nuostabą. Tiesa, ir dabar dar kartais patiriu adrenalino akimirkų.
Populiariausia Indijoje transporto priemonė - traukiniai. Jais kiekvieną dieną keliauja 14 milijonų žmonių. Tai neįtikėtino dydžio kultūrinė mozaika ant bėgių. Kiekvienas traukinys turi kelias pagrindines klases, kurios skiriasi savo patogumais ir kaina. Neįprasta vakariečio akiai - pati žemiausia klasė. Ji išsiskiria tuo, kad vagonuose langai be stiklų, vietoje sėdynių - geležiniai suolai ir didelė sumaištis. Jei suplanuota kelionė šia klase, norint įlipti į traukinį reikia įšokti į įį dar važiuojantį, kitaip vargu ar rasite laisvą vietą. Vietiniai gyventojai norėdami patekti į vagono vidų kartais bando lipti ne tik per duris, bet ir per langus. Jei nelieka sėdimų vietų, žmonės stovi arba tiesiog guli ant žemės. Šia klase keliauja vargingiausi šalies gyventojai arba tie, kurie nori patirti ekstremalių pojūčių…
Kituose traukinio vagonuose, kaip įprasta, yra kupė, kur tvarkingai sėdi žmonės. Bet triukšmas Indijoje yra neatskiriama kelionės traukiniu dalis, nesvarbu kur besedėtum. Tuo pačiu metu vienoje aplinkoje vieni indai valgo, kiti miega, dar kiti dainuoja, pasakoja istorijas, klausosi muzikos, skaito, netgi šoka.
Indijos traukinys - tai lyg didelis judantis turgus. Traukinyje galima įsigyti įvairiausių prekių, ne tik maisto, bet ir knygų ar batų tepalo. Traukiniui sustojus stotelėje, pardavėjai aplimpa langus kaip bitės avilį, kiekvienas stengiasi šaukti kuo garsiau kokią prekę jis parduoda. Neįtikėtina, kaip didžiausios bananų kekės keleiviams parduodamos per mažytį traukinio langelį. Ant galvų susidėję padėklus su maistu, žingsniuoja pardavėjai neprarasdami pusiausvyros. Indijos traukinyje niekada nejausi alkio.
Tačiau ten kur didelė sumaištis, daug ir vagysčių. Patys indai perspėja, kad traukinyje verta pasisaugoti ilgapirščių. Stotyje, belaukiant traukinio, galima sutikti spynų pardavėjų. Jie siūlo įsigyti ilgas geležines grandines su spynomis. Tik įsėdus į traukinį asmeninius daiktus įprasta rakinti prie sėdimos vietos turėklų arba net savo kūno. Mat, ilgose kelionėse keleiviai miega daug ramiau, kai asmeniniai daiktai saugiai prirakinti.